17/02/2026
Kai kortelė pati įšoka į ranką tris dienas iš eilės - suprantu, kad teks ir apie ją parašyti 😅
Ilgai buvai apie šį poreikį. Dažnai kalbu apie prisilietimą kaip apie vieną labai svarbių žmogaus poreikių. Ir apie tai, kaip dažnai šis poreikis būna izoliuotas. Prieš suteikdamas prisilietimą kitam suki galvoje daugybę normų. Ar galiu paglostyti ne savo vaiko nugarą, kai šis pribėga ištroškęs prisilietimo? Ar galiu paliesti žmogaus, su kuriuo kalbuosi, petį, kai šis skendi liūdesy ir vienišume? Ar galiu pamasažuoti kolegai pečius, kai matau, kad šiam viskas įsitempę? Ar galiu pakviesti bičiulę padėti man galvą ant kelių, o aš švelniai paglostysiu galvą, kol kalbamės? Kaip įsitikinti, kad kai kitas žmogus sako "taip" prisilietimui jis iš tiesų jaučiasi komfortabiliai? Kaip gerbti kito kūną ir neperžengti ribų, net jei apie tas ribas dar nieko nežinau? Atrodo, paprasčiausia išeitis - niekada neliesti. Bet tada kiek dovanų praleidžiame? Kaip nelegalu tampa atliepti kūnišką poreikį būti paliestam... Tada mokame pinigus, kad mus kas nors paliestų - einame į galvos spa, masažus, šokio užsiėmimus, kad patirtume kūno kontaktą su kitu kūnu. Ne per intymumą, o per kito žmogaus odos šilumą, kuri teikia saugumo ir pasitikėjimo.
Man svarbus prisilietimas. Man taip pat svarbu ir jausti savo kūno ribas ir iškomunikuoti, kada prisilietimo nenoriu. Man svarbu atsiklausti kito ir gerbti ribas, bet ribą išgirsti kaip momentinę išraišką, o kitą kartą vėl klausti, ar norisi prisliesti. Neuždaryti prisilietimo amžiams. Kurti patirtis, kad prislietimas gali būti švelnus, jautrus, atjaučiantis, o ne baudžiantis, gąsdinantis ir nesaugus. Man tai padeda perrašyti daugybę kūno patirčių, kai priverčiau save daryti tai, ko iš tiesų nenoriu.
Ir čia artėju prie pagrindinės minties - man artumo poreikis nėra apie tai, kas man gali to suteikti, bet apie tai - kiek ir kaip aš galiu tai priimti. Kaip giliai galiu įsileisti kitą ir priimti į savo asmeninę erdvę. Kokius susitarimus ir ribas turime toje asmeninėje erdvėje? Kaip mudu drauge laikome intencijas, kad prislietimas nėra apie intymumą, o apie žmogišką prisilietimą.
Įsileisti žmogų į savo prisilietimo zoną man vienas iš didžiausių pasitikėjimo kitu aspektų, didžiulė jautrumo ir pažeidžiamumo zona. Deja, kad ir kaip stengiuosi iškomunikuoti intencijas, ribas ir rasti vienodą susitarimą, nutinka taip, kad žmonės patekę į šią zoną nemoka tų ribų gerbti ir atsineša kitų ketinimų. Man tai vienas skaudžiausių ir didžiausių išdavystės momentų - išduoti pasitikėjimą pažeidžiamume. Ir nors tokia patirtis sukuria labai daug vidinės baimės, nesaugumo, noro užsidaryti į kiautą ir daugiau nieko neprisileisti taip arti, jausmams nurimus suvokiu, kad nenoriu mąstyti vien "juoda-balta" kategorijomis. Mokausi iš naujo pasitikėti, priimti žmones arti, tik dar tvirčiau komunikuoti savo ribas ir nebijoti jas priminti. Nes mano ribos - pirmiausia mano atsakomybė, o ne kito. Ribos - ne tai, ką daro ar ko nedaro kitas žmogus, o ką aš darau, kai mano riba pasiekta. Su tuo ateina vis daugiau vidinės atsakomybės už save ir savo gerovę. O po to seka vis daugiau vidinės laisvės 🙂↕️
Pirmą kartą išsitraukusi kortelę galvojau, kad čia Valentino diena ūžia kortelėse, bet pabuvusi su tuo giliau ir ilgiau atradau žymiai daugiau aspektų. Priimti artumą yra ne tai, ką gali duoti su švelnumu ar sužeisti kitas. Priimti artumą yra vidinio saugumo kokybė, išbūti pažeidžiamamą. Kaip reaguoju, kai kažkas, kuo labai pasitikėjau, mane įskaudina? Ar nusikapoju sparnus, kad jų daugiau niekada neskaudėtų? Ar randu būdą išbūti su skausmu ir skristi toliau?
Apie ką ši kortelė kalba Tau?
Poreikių kortelės: https://enrikabeneviciene.lt/poreikiu-korteles
