11/05/2025
Visi žmonės nori būti mylimi.
Net jei kažkas visa gerkle rėkia, kad jam „nieko nereikia“, – dažniausiai vis tiek yra tas žmogus, kuriam jis tai šaukia.
Meilės poreikis yra pamatinis.
Tai – išlikimą užtikrinanti funkcija. Jei jo nebūtų, žmonija paprasčiausiai negalėtų egzistuoti.
Užduotis – ne kovoti su jais, o suprasti ir pasitelkti savo naudai. Kitaip jie ima veikti prieš mus.
Vienas tokių pavyzdžių – raudonų vėliavų ignoravimas.
Pripažinkim – retai būna taip, kad žmogus vieną dieną atsikelia ir staiga tampa visiškai kitoks.
Dažniausiai tai, kas mus nustebina ar net šokiruoja santykiuose, jau turėjo ženklų anksčiau – jie slypėjo tarp eilučių, tarp veiksmų, tonų, žvilgsnių.
Tik mes jų arba:
a) nepastebėjome, neatpažinome.
Nes kai kurie elgesio modeliai mums gali būti nepažįstami – iki tol nepatirti, todėl sunkiai identifikuojami ir suvokiami.
b) pastebėjome, bet sąmoningai nusprendėme užsimerkti.
Su a) variantu viskas paprasčiau.
Viskas gyvenime yra pamokos. Mes sutinkame vieni kitus tam, kad galėtume mokytis ir augti.
Žmonės, susipažinę ir įėję į santykius, bendroje sąveikoje gali apskritai sužadinti vienas kitame iki tol nepažintas savo dalis.
Ir nebūtinai gerąsias.
Ypač jei santykiuose pasireiškia stiprus karmiškumas (čia komentuoju iš numerologinės porų suderinamumo pusės).
Įėję į santykius ar net santuoką, žmonės dažnai užtrigerina vienas kitame tai, kas iki tol buvo užmigdyta.
Ir labai dažnai nutinka net taip, kad vienas partneris permeta ant kito savo karminę naštą.
Jeigu tokia sąveika tenkina, klausimų nekyla – žmonės dirba su savimi, stengiasi suprasti vienas kitą, ieško sprendimų.
Jeigu ne – tokia patirtis taip pat tampa ugdančia: žmogus mokosi pažinti save per kitą žmogų, išmoksta brėžti ribas, garsiai kalbėti apie savo poreikius, vertybes, o prireikus – tvarkingai ir sąmoningai užbaigti santykius.
Tokie žmonės kitą kartą jau bus įgalūs atpažinti tokio tipo elgesio modelius ir jų tiesiog nepasirinks nuo pat pradžių.
Variantas b) – kai tam tikras partnerio elgesys ir siunčiami signalai buvo atpažinti, bet pasirenkama juos ignoruoti:
„Ah, pasirodė...“
„Aj, tai nebūtinai reiškia tai, ką pagalvojau.“
Arba apskritai – tikima, o gal net įtikinama save:
„Taip, jis elgiasi keistai, bet juk turi ir kitų privalumų.“
„Na... jis/jinai su laiku pasikeis.“
„Aš jį/ją pakeisiu.“
Va čia – šakės.
Kodėl taip yra?
– Žmogus tiki, kad gali pakeisti kitą.
Mes nieko negalime pakeisti, išskyrus save.
Kai pasikeičiame patys, aplinka savaime pasikeičia kartu – veikia paprasta rezonanso taisyklė.
– Žmogus turi nestabilią savivertę.
Mėgstu sakyti – ne žemą ar aukštą, o nestabilią.
Svyravimai – tai nepasitikėjimo savimi išraiška.
Aš pasirenku nepastebėti raudonų vėliavų, kai aš:
1. Nepasitikiu savimi.
Nepasitikėjimas savimi pasireiškia tada, kai:
a) netikiu, kad man pavyks,
b) netikiu, kad esu to vertas.
Iš tiesų ties šia vieta jau būtų galima ir sustoti.
Nes čia slypi viskas, ką reikia išspręsti: trauminės patirtys, klaidingos gyvenimo įvykių interpretacijos, negatyvūs įsitikinimai, pasąmonės blokai – kai kurie atėję net iš praeitų gyvenimų.
2. Nepažįstu savęs.
– Nežinau, kokie yra mano tikslai, misijos, užduotys.
– Nežinau, kokios mano stipriosios pusės, gebėjimai, polinkiai.
– Nežinau, kokia yra mano komforto zona (numerologine prasme – tai aplinka ir sąlygos, kurios mane pakrauna, atpalaiduoja, įkvepia, kuriose aš prisipildau).
3. Nesu išsigryninęs / -usi savo gyvenimo vertybių.
Kas man yra svarbu šiame gyvenime?
Kas man yra esminiai dalykai, o kas – antraeiliai?
Su kuo aš galiu susigyventi, o kas mane laužo, kertasi su mano esybe?
Kai žmogus prisiima svetimas vertybes arba mindžioja savas, jis tiesiog ima eiti prieš save.
Tai yra vidinė kova, kuri veda į savidestrukciją.
Trumpai tariant apie 2 ir 3 punktus:
aš nepažįstu savęs ir nežinau, ko noriu – todėl kenčiu, o gal net kaltinu kitą dėl to, kad kenčiu.
4. Iš paskutinių santykių išėjau turėdama (-s) emocinę įkrovą –
nuoskaudos, neįsisąmonintos patirtys, neišjausti jausmai, neišveiktos emocijos, neuždaryti geštaltai.
5. Vaikystėje ir ankstyvame amžiuje prisirinktas skaudžių patirčių bagažas,
kuris nebuvo transformuotas į teigiamas patirtis: tėvai, vaikystė, darželis, mokykla – viskas, kas liko neišgirsta ir neišversta į stiprybę.
Apskritai – yra labai didelis skirtumas, kokios būsenos būdamas žmogus įeina į santykius:
– Iš baimės: „jeigu ne šitas, tai daugiau niekas“, „niekas manęs nebeims“, „visos jos vienodos“, „viskam geras nebus“.
– Iš skubėjimo: „jeigu ne dabar – tai niekada“, „metai gi bėga“, „visos draugės jau susituokusios“, „visi draugai jau turi vaikų“.
– Iš nepritekliaus, skausmo, keršto, naudos ar kitų vidinių iškraipymų.
Tikroji priežastis ir būsena apsprendžia, kiek raudonų vėliavėlių nebus pastebėta.
O užtektų susitvarkyti pačiam su savimi.
