Supervizijos mediatoriams - augame kartu, Vilnius (2026)

11/06/2026

📚 Mokomės užduoti klausimus. Mokomės ne tam, kad turėtume daugiau atsakymų. Mokomės tam, kad užduotume geresnius klausimus.

Šiuo metu mes supervizorės, Inga ir Odeta, turime ypatingą galimybę dalyvauti tarptautinėje sertifikavimo programoje **Leaders of Reflective Practice**, kurią veda vienas iš refleksyviosios praktikos metodo kūrėjų – Michael Lang.

Michael Lang yra tarptautiniu mastu pripažintas mediatorius, mokytojas ir refleksyviosios praktikos vystymo lyderis, daugelį metų tyrinėjantis, kaip specialistai mokosi iš savo patirties ir kaip gilėja profesinis meistriškumas.

Kuo ši praktika mus taip žavi?

Jos esmė labai paprasta, bet kartu ir labai gili: atsakymai slypi mumyse pačiuose. Niekas negali geriau suprasti mūsų patirties, minčių, reakcijų ir sprendimų nei mes patys. Todėl šios praktikos centre nėra patarimai ar ekspertų atsakymai. Centre yra klausimai.

Tad ką mes veikiame šiuose mokymuose? Mokomės užduoti klausimus. Ne bet kokius, o tokius, kurie padeda žmogui tyrinėti savo patirtį, atrasti naują supratimą ir pačiam rasti atsakymus.
Ir čia refleksyvioji praktika susitinka su mediacija. Juk mediatoriaus pagrindinis įrankis taip pat yra klausimas. Klausimas, kuris ne veda, ne pataria, ne vertina, o padeda žmogui pamatyti daugiau, nei jis matė iki tol.

Džiaugiamės galėdamos mokytis iš šio metodo kūrėjų, augti pačios ir parsinešti šias įžvalgas į mūsų supervizijų erdvę. Kartais vienas geras klausimas gali pakeisti daugiau nei dešimt gerų patarimų.

09/06/2026

Nutraukti ar tęsti?

Iš pirmo žvilgsnio tai buvo gana dažnas mediacijos atvejis – tėvas siekia atkurti bendravimą su vaiku, kurio ilgą laiką nematė. Motina tam priešinasi, remdamasi vaiko interesais ir savo sukurtomis taisyklėmis.
Tačiau kuo giliau analizavome situaciją supervizijoje, tuo labiau aiškėjo, kad už deklaruojamų argumentų slypi visai kiti dalykai – baimė prarasti ryšį su vaiku, nerimas dėl galimų pokyčių, neišspręsti tėvų tarpusavio santykiai, kontrolės poreikis ir galimi vaiko teisių pažeidimo požymiai. Tuo pačiu mediatorius matė ir kitą realybę – didelį šalių priešiškumą, menką pasirengimą ieškoti bendrų sprendimų bei riziką, kad procesas tampa ne susitarimo paieška, o konflikto tęsiniu.
Įvertinęs situaciją, mediatorius nusprendė, kad tęsiama mediacija šiuo metu nebetarnauja savo tikslui. Tačiau priėmus tokį sprendimą liko ne palengvėjimas, o abejonė: kur baigiasi mediatoriaus atsakomybė ir prasideda atsakomybė tų, kurie į mediaciją atėjo?

Supervizijoje kalbėjome apie ribą tarp atkaklumo ir proceso vilkinimo, tarp pagalbos šalims ir atsakomybės perėmimo už jas.
Ir būtent čia atsirado viena vertingiausių šio susitikimo dalių – kolegų dalijimasis patirtimi ir praktiniais įrankiais.

Vienas jų – „Bendratėvystės link“ klausimynas, padedantis tėvams pažvelgti ne vien į konfliktą, bet ir į savo vaidmenį vaiko gyvenime po skyrybų. Klausimai kviečia įvardinti kiekvieno iš tėvų stiprybes, aptarti dažnai pamirštamus bendratėvystės aspektus ir ieškoti bendrumų ten, kur jų, atrodo, nebelikę. Galimybė kiekvienam iš tėvų jaustis išgirstu ir svarbiu.

Kartais į superviziją ateiname su klausimu. Kartais išeiname su nauju požiūriu. O kartais – su konkrečiu įrankiu, kurį jau kitą dieną galime panaudoti savo darbe. Galbūt todėl supervizijoje vertingiausi ne tik atsakymai, bet ir kolegų sukaupta patirtis, kuria jie pasidalina tada, kai jos labiausiai reikia. Nes ne viską turime atrasti iš naujo – kartais užtenka susėsti prie vieno stalo su tais, kurie jau ieškojo panašių atsakymų. ✨

26/05/2026

Plečiame supervizijų erdvę – nuo šiol ir teisminės mediacijos mediatoriams

Džiaugiamės, kad supervizija vis plačiau atranda savo vietą mediatorių bendruomenėje. Nuo šiol supervizijų erdvę atveriame ir teisminės mediacijos mediatoriams.

Nors teisminė ir neteisminė mediacija skiriasi proceso forma, dinamika ar santykiu su teismu, jas jungia vienas labai svarbus dalykas – mediatorius, kuris kasdien dirba sudėtingų emocijų, konfliktų ir atsakomybės lauke. Tikime, kad supervizija svarbi kiekvienam mediatoriui – nepriklausomai nuo to, kur vyksta mediacija. Tai erdvė refleksijai, profesiniam augimui, palaikymui ir galimybei sudėtingas situacijas išgyventi ne vienam.

🤝 Supervizija – ne apie „klaidų taisymą“. Ji apie sąmoningą, gyvą ir augantį mediatorių.

25/05/2026

Kodėl taip sunku priimti „nesėkmingą“ mediaciją?

Kartais mediacija baigiasi ne taikiu susitarimu, o tyla, abejonėmis ir labai sunkiu mediatoriaus klausimu sau.

Ar padariau viską? Galėjau būti profesionalesnis? Gal kažko nepamačiau?

Šioje supervizijoje tyrinėjome būtent mediatoriaus savijautą po mediacijos, kuri baigėsi be susitarimo. Ir pamažu ryškėjo, kad kartais mediacijoje šalims susitarti reiškia ne sprendimą, o pralaimėjimą. Kad už deklaruojamų reikalavimų slypi neišspręsti santykiai. Kad šalių statusai ir galios pozicijos veikia ne tik procesą, bet ir tai, kaip mediatorius pradeda vertinti save.

Supervizijoje kalbėjome apie tai, kaip mediatoriaus savivertė ima pavojingai susilieti su mediacijos rezultatu. Kai nėra susitarimo – mediatorius ima jaustis „nepakankamas“.

Tačiau galbūt svarbiausia įžvalga buvo kita: mediatorius gali būti atsakingas už procesą, bet ne už šalių pasirengimą susitarti.

Psichologiškai tokios situacijos labai sekina, nes mediatorius lieka tarp profesinio atsakomybės jausmo ir bejėgiškumo. O būtent ten dažniausiai ir prasideda profesinis perdegimas.

Supervizijoje ieškojome, kas padeda „nesudegti“:
• atskirti savo atsakomybę nuo šalių pasirinkimų;
• nevertinti savo profesionalumo vien pagal rezultatą;
• reflektuoti, o ne kaltinti save;
• priimti, kad kartais mediacija tampa ne susitarimo, o konflikto brandos veidrodžiu;
• ir nepamiršti, kad net sudėtingame procese mediatorius gali dirbti profesionaliai.

Galbūt brandus mediatorius nėra tas, kuris visada atveda į susitarimą. Galbūt tai tas, kuris net ir nesėkmės akivaizdoje nepraranda pagarbos sau.

19/05/2026

Kai vienas jau išėjo iš santykio, o kitas dar laiko duris atidarytas

Šioje supervizijoje nagrinėjome situaciją, kuri mediacijoje pasitaiko dažniau, nei apie ją kalbame garsiai: viena šalis jau pasiruošusi skyryboms, o kita – dar desperatiškai laikosi santykio.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ginčas – apie santuokos nutraukimą. Tačiau supervizijoje greitai paaiškėjo, kad bendro ginčo objekto tarsi net nėra. Vienas kalba apie ateitį, kitas – apie bandymą sustabdyti pabaigą. Vienas jau priėmęs sprendimą, kitas dar gyvena viltimi.

Mediatorius procese jautėsi „tarp bėgių“, nereikalingas, praradęs procesinę kontrolę. Supervizijoje daug dėmesio skyrėme klausimui:
ką daryti mediatoriui, kai šalys yra visiškai skirtinguose emociniuose taškuose?

Metaforos šį kartą buvo ypač stiprios: skęstantis žmogus, vaivorykštė kaip tilto iliuzija, kiautas su aštriais dantimis. Jose atsispindėjo ne tik šalių skausmas, bet ir mediatoriaus vidinis konfliktas – noras „išgelbėti“ procesą ir kartu jausmas, kad išgelbėti jo neįmanoma.

Supervizijos dalyviai kalbėjo apie svarbią mediatoriaus užduotį – neperimti atsakomybės už šalių sprendimus. Kartais mediacija tampa ne vieta susitaikymui, o saugesne erdve priimti tai, kam viena šalis dar nepasiruošusi.

Diskutavome apie:

* lėtesnio proceso naudą;
* aiškių ribų ir struktūros poreikį;
* darbą „suaugusiojo pozicijoje“;
* mediatoriaus gebėjimą išlikti procese net tada, kai negali „sutaisyti“ santykio.

Ši supervizija priminė:
kartais sunkiausia mediacijoje ne konfliktas, o skirtingas šalių pasirengimas priimti realybę.

12/05/2026

Stereotipai mediacijoje

Mediatoriai dažnai sako, kad svarbiausia mediacijoje – išlikti nešališkam. Tačiau supervizijoje sau uždavėme sudėtingesnį klausimą - o kas vyksta tada, kai mūsų vidiniai stereotipai sprendimą priima greičiau už mus pačius?

Ši supervizija buvo apie labai nematomą, bet stipriai mediacijos procesą veikiantį sluoksnį – emocijas, kūno signalus ir stereotipus.

Pirmoje dalyje dirbome su emocijomis. Ieškojome jų ne galvoje, o kūne. Kalbėjome apie tai, kad emocija pirmiausia gimsta kūne, o tik vėliau protas sukuria jai paaiškinimą.
Mediatorius dar prieš suvokdamas mintį gali pajusti įtampą krūtinėje, sustingusius pečius, pagreitėjusį kvėpavimą. Ir jei šie signalai lieka neatpažinti, emocija tyliai pradeda veikti mediatorių: keisti toną, mažinti neutralumą, skatinti vertinti ar net „pasirinkti pusę“.

Supervizijoje daug kalbėjome apie tai, kad nešališkumas nereiškia emocijų nebuvimo. Priešingai – mediatorius tampa profesionalesnis tada, kai geba atpažinti savo reakcijas, o ne apsimesti, kad jų nėra.

Antroje dalyje tyrinėjome stereotipus mediacijoje.
Kaip greitai galvoje atsiranda etiketės:
„konfliktiška mama“,
„šaltas tėvas“,
„manipuliuojanti šalis“,
„agresyvus klientas“,
„silpnoji pusė“.

Psichologiniu požiūriu stereotipai padeda smegenims greitai orientuotis neapibrėžtume – jie taupo energiją. Tačiau mediacijoje jie tampa pavojingi tada, kai pradeda veikti nepastebimai. Nes stereotipas retai leidžia žmogų iš tikrųjų pažinti – jis pasiūlo greitą atsakymą vietoje smalsumo.

Supervizijoje ieškojome atsakymo:

* kaip atpažinti savo vidines etiketes;
* kaip jos susijusios su asmenine patirtimi ir vertybėmis;
* kaip stereotipai gali paveikti mediatoriaus klausimus, toną, dėmesį ar net simpatijas;
* ir ką daryti, kad mediatorius liktų ne vertintojas, o tyrinėtojas.

Kalbėjome apie labai paprastą, bet sudėtingą praktiką – sustoti.
Pastebėti savo kūno reakciją. Pagauti pirmą automatinę mintį.
Ir vietoje išvados pasirinkti klausimą. Nes kartais didžiausias mediatoriaus profesionalumas prasideda ne tada, kai jis randa sprendimą, o tada, kai suabejoja savo pirmu įspūdžiu.

23/04/2026

Baigėme mokymus apie vaiko nuomonės išklausymą mediacijoje.
Nuoširdi padėka Lizai Parkinson – už ilgametę patirtį, kurią ji dalijasi su nepaprastu paprastumu, šiluma ir pagarba vaikui. Už priminimą, kad vaiko balsas nėra formalumas – tai jautri atsakomybė. Nuoširdžiai linkime jai sveikatos ir ilgų metų.

Ačiū Odetai Intė už šių mokymų organizavimą ir galimybę augti profesiškai. Tokios erdvės neatsiranda savaime – jas kuria žmonės, kurie tiki tuo, ką daro ir skiria savo brangų laiką.

Didelis ačiū visiems dalyviams – už atvirumą, smalsumą, drąsą kelti klausimus, praktikas, refleksijas ir norą tobulėti. Tai rodo, kad mediatorių bendruomenė ne tik dirba, bet ir ieško gilesnio supratimo.

Dar kartą įsitikinome – vaiko nuomonės išklausymas nėra paprastas pokalbis. Tam reikia pasiruošimo, jautrumo, kompetencijos ir gebėjimo būti šalia taip, kad vaikas jaustųsi saugus kalbėti.

14/04/2026

Sunki liga. Netektis. Karas.

Kartais mediacijoje atsiranda temos, prie kurių norisi kalbėti tyliau.
Jos tarsi savaime uždeda jautrumo sluoksnį – ir nepastebimai… etiketę. Tada mediatorius lieka tarp dviejų būsenų: norisi būti arti, suprasti, atjausti – ir tuo pačiu neprarasti savo vietos procese.

Kur yra ta riba? Kur baigiasi žmogus ir prasideda mediatorius?
Šioje supervizijoje ilgiau pabuvome būtent tame „tarp“. Ten, kur lengva paslysti į vertinimą. Ten, kur norisi stoti į kažkieno pusę.
Ten, kur jautrumas gali tiek padėti, tiek suklaidinti.

Ir pamažu ryškėjo – nešališkumas nėra šaltas atsitraukimas.
Jis gimsta iš gebėjimo būti arti, bet neįsitraukti per daug.
Išdrįsti jausti – ir vis tiek likti savo vaidmenyje. Galbūt būti mediatoriumi reiškia ne atsiriboti, o išmokti "išbūti šalia – neišduodant nei savęs, nei proceso".

13/04/2026

Ar žinojote, kad yra ne tik mediatoriai, bet ir… neuromediatoriai?

Tarp dviejų neuronų (nervinių ląstelių) yra labai maža jungtis – sinapsė. Kad elektrinis impulsas galėtų ją įveikti, jis turi būti „išverstas“ į cheminį signalą – ir būtent čia atsiranda neuromediatoriai. Jie leidžia smegenų ląstelėms susikalbėti ir daro įtaką tam, kaip mes reaguojame į situacijas. Moksliškai kalbant, mūsų emocijos priklauso nuo kintančio neuromediatorių kiekio – jie aktyvuoja skirtingas, už nuotaiką atsakingas smegenų dalis. Pavyzdžiui, serotoninas siejamas su ramybe, dopaminas – su motyvacija, o oksitocinas – su ryšiu ir pasitikėjimu.

Ir čia atsiranda įdomi paralelė. Kai signalas sinapsėje „neišsiverčia“ aiškiai – atsiranda chaosas arba klaidingos reakcijos. Ar ne panašiai nutinka ir žmonių santykiuose? Mediatorius, kaip ir neuromediatorius, padeda „išversti“ – tik ne elektrinį impulsą, o emocijas ir žodžius. Jis ne sprendžia už šalis, o padeda joms susikalbėti taip, kad signalas pasiektų kitą žmogų aiškiai ir be iškraipymų.

Taigi, jei mūsų smegenims reikia neuromediatorių, kad palaikytų pusiausvyrą, tai santykiams labai reikia mediatorių, kurie padeda ją atkurti 🙂

07/04/2026

Kiek reikia informacijos, kad mediacija taptų sudėtinga?

Kartais – visai nedaug. Vienas kreipimasis. Vienas advokato laiškas. Ir jaučiame, kad „čia kažkas daugiau“.

Ši supervizija prasidėjo lengvai, bet greitai tapo emociškai „karšta“.
Reflektuojant atsivėrė ne tik mediatoriaus jausmai, bet ir tai, kaip stipriai tokios situacijos rezonuoja su mumis, net dar nesusitikus su šalimis.

Tai primena – mediacija prasideda ne susitikime. Ji prasideda mediatoriaus viduje. Ir čia svarbiausia ne skubėti „sutvarkyti“ jausmą, o išdrįsti jame pabūti. Išbūti nepatogume, tyrinėti, pažinti save, nepulti į išankstinius vertinimus ar sprendimus.

Kartais svarbiausias klausimas ne „ką darysiu su šalimis“,
o „ką darau su tuo, ką jaučiu?“

Supervizijos mediatoriams - augame kartu

11/06/2026

09/06/2026

26/05/2026

25/05/2026

19/05/2026

12/05/2026

23/04/2026

14/04/2026

13/04/2026

07/04/2026

Address

Website

Alerts

Shortcuts

Share

Category