10/15/2024
Atsimenat tą mįslę: “Atlėkė be sparnų, nutūpė be šakų, atėjo sena boba – suėdė be dantų.”
Čia mes visi – be sparnų, bet bėgam per gyvenimą greičiau nei kokia strėlė. Be dantų? Na, gal dar turim, bet kartais jausmas toks, kad bandom sukramtyti realybę, kuri kaip kieta duona užvakar iškepta.
Pavyzdžiui, kiekvieną rytą prisiekiu sau, kad nuo šiandien gyvensiu sveikai: jokių užkandžių, daugiau sporto. Bet jau po pietų pagaunu save rankoje laikantį šokolado plytelę ir mąstantį, kad šiandien vis dar yra šiandien, o rytoj juk irgi gera diena pradėti sveiką gyvenimą. Žinot tą jausmą?
Ir dar tie puikūs sprendimai… Kai nusprendi, jog reikia sutaupyti, tai pirmas dalykas, ką padarai – užsisakai kažkokį nereikalingą daiktą internetu, nes “geriau dabar, kai pigiau.” Po savaitės tik atsidarai paštą ir galvoji, kada, po galais, aš nusprendžiau, kad šitam mano gyvenime reikia elektrinio virdulio, kuris kalba keturiomis kalbomis?
Arba, dar geriau – kaip mes visi svajojame apie ramybę, atsipalaidavimą, bet kažkaip nuolat atsiduriame chaosui vidury. Atsiguli pailsėti, o mintys, kaip bitės, pradeda zysti – kas buvo, kas bus, ką pamiršai, ko nesuspėjai, ir tada pagalvoji: kodėl, kai nieko neveiki, galvoje vyksta didžiausias “darbo susirinkimas”?
Tai kaip čia yra? Ar mes tiesiog mėgstam save painioti, ar čia tokia gyvenimo programa sugedusi?
