Our walk through Asia

29/12/2016

Verta paskaityti :)

Įkvepiančios keliautojų per pasaulį istorijos, blog'ai, nuotraukos, maršrutai, nuotykiai.

17/09/2015

http://powerhitradio.tv3.lt/laidos/power-popiete 12psl, paklausom, kas dar negirdejote:))

Power Hit Radio

09/06/2015

Saulė nubučiavo, kojos nurudavo tyliai.. Ilgu baltu žvyru mes keliavome ligi nakties, visos žvaigždės mums spindėjo😄 ir pagaliau po 9 valandų praleistų kelyje mes pasiekėme Ha Tien. Belieka išsimiegoti, ryte keltas ir bus jūra mėlyna!

08/06/2015

Na Kas tas juodas katinas ? Vis klausiame savęs... Bandėme išvykti iš Saigono 3 dienas, kol galiausiai pavyko. Pirmą dieną laimingos atsikėlėm ir išvykom pirkti motorolerio, vieną nusipirkome, pakeliui pirkti kito - avarija. Vidury didžiulės sankryžos išsitaškėm, viena kita mėlynė ir sudužęs telefono ekranas. Grąžinome, atgavome pinigus, ratas buvo blogas. Paieškas teko pradėti nuo nulio, kur einam ten raudonas šviesaforas, kol galiausiai sutemo ir teko vėl grįžti į hotelį, iš kurio jau buvom išsiregistravusios. Pažadėjo hotelio bosas, kad ryte nuveš į parduotuvę, kur daugybė motorolerių ir galėsime nusipirkti. Susistaikėme, kad kelione atsikelia per vieną naktį.
Antroji diena - keliamės 8 ryto ir vykstame į pažadėtą parduotuvę, o ten vienas suridijęs motoroleris. Ne ne, mums netinka. Juk reikės įveikti tūkstančius kilometrų, klausiame, o kur kiti žadėti? Atsakymo nėra. Vėl iš naujo paieškos, bet taip pat bevaisės. Kol galiausiai nutarėme vykti pas tą patį vaikiną, iš kurio pirkome pirmąjį motorolerį su blogu ratu. Sąžiningas buvo, gražino pinigus, reikia pažiūrėti ką dar siūlo. Susitikome, siūlo vėl tą patį pabandyti, sutvarkytas. Šiek tiek baisu, bet sėdu už vairo ir suprantu, kad tai mano! Nedrąsiai, bet nutariu vėl pirkti tą patį - Yamaha nuevo. Vaida pas jį išsirenka - SYM Atila. Laimingos lekiame atgal į viešbutį pasiimti Coralie ir prisitvirtini kuprines. Ji čia tik iki birželio 18, tai nutariame važiuoti dviejais motoroleiais. Mes su Vaida vienu, o ji su kuprinėmis. Pritvirtiname, pabando - sunku. Ką dabar daryti?? Sakome jai nuomuotis motorolerį, dvejoja.. Galiausiai sutinka, radome už gerą kainą, bet atsilaisvins tik nuo penktos valandos vakaro. Kitos išeities nėra tik laukti. Pagaliau penkios, bėgame į nuomos punktą, o ten išgirstame sorry prasitesė nuomą dar 3 dienoms. Mums it su šlapiu skuduru per veidą. Likti nebenorime Saigone ir taip užsibuvome. Kodėl taip nesiseka? Šaukiama su Vaida viena ant kitos. Carolie mano, kad ji mūsų juodasis katinas ir siūlo jei norim ją palikti. Nesutikome, išsirėkėme, susitaikėme su mintimi, kad teks likti dar naktį ir išėjome pavakarieniauti. Pakeliui radome motorolerį, puikios būsenos ir už gerą kainą. Coralie sutinka jį išsinuomuoti. Nusprendėm kad galbūt tik reikėjo išsirėkti ir visos bėdos baigės. Toli gražu. Tik sugrįžome į viešbutį ir mūsų puikusis bosas pareiškė, kad negalime čia laikyti motorolerių, reikia į mokamą aikštelę vežti, nebesiginčijome ir nuvarėme. Po kiek laiko pranešė iš parkingo, kad negalime čia laikyti per naktį. Aš jau laiminga po dušo ruošiuosi miegoti kol Vaida neįpuolus pro duris man paaiškino, kad reikia eit pasiimti motorolerius ir ieškoti kito parkingo. Velnias velnias, ok einam. Ir štai naujas siurprizas - Yamaha nebeužsiveda. Seriously??? Susirandame moteriškę, kuri paskolino telefoną ir skambinu vaikinui, kuris pardavė skūterį. Poros valandų bėgyje atvyko.. Planas buvo eiti miegoti anksti ir išvykti 5 ryto, planai griuvo. Pykti tikslo nebebuvo, prisipirkome alaus ir... Sulaukėme kol galiausiai vidurnaktį sutvarkė. Išsimiegojome ir apie pietus pradėjome kelionę link Mekong. Kartojome, kad mylime savo motorolerius, jie myli mus, o mes mylime viena kitą ir pasileidome į kelią. Viskas kaip sviestu patepta pasiekėme norimą tašką ir likus 500metrų iki guest house pametame savo katiną. 9 valanda vakaro, tamsu, milijonas motorolerių, sukame ratus gatvėmis, bet Coralie niekur nėra. Bezujant ratus daugiau nei valandą žiūriu, kad mano bakas beveik tuščias, paieškų tęsti nebegalime, pirma reikia degalinės. Radome gal 4, bet visos uždarytos, aplankė mažytė neviltis. Kol galiausiai sutikome mielą vyriškį, kuris nešneka nei žodžio angliškai, bet parodžius į baką suprato, ko mums reikia ir pasisiūlė parodyti kelią. Už tai pasiūliau jam užpilti kuro, kategoriškai atsisakė. Jau buvome pakeliui į miesto centrą kai jis pradėjo sakyti Caffe Caffe.. Em kaip ir laiko neturime, nes reikia Coralie ieškoti, bet negražu ir vyriškio atžvilgiu, reikia jį pavaišinti alumi. Nutarėme nuvykti greitai su juo į restoraną, nes gatvės vis tiek visas išmaišėme. Užsakė alaus, krabų ir t.t žvalgomės su Vaida, ar išsimokėsime? Tačiau vyriškis visiškai mus nustebino, sumokėjo sąskaitą ir jokiais būdais neėmė pinigų. Visą laiką pokalbis vyko tik gestais ir šypsenomis. Galiausiai sugrįžome į miesto centrą apie 12 nakties, kai jau gatvės buvo aptuštėjusios ir radome savo katinėlį sėdintį ant bordiūro. Ir juoktis ir verkti vienu metu norėjosi iš laimės, Coralie tik pasakė, kad bijojo, jog mes pyksime ant jos, kad pasimetė. Pagaliau šiandien ryte aplankėme floating market, o ryt anksti ryte pradėsime ilgą kelionę link Phu Quoc salos. Vietnamas mus stebina labiausiai tuo, kad nuolaidų daryti nenori, bet laisvai dalina už dyką. Labai sunku su kalba, nesusipratimas įvyko degalinėje, kai paprašėme įpilti tik už 10 000vnd, o pripylė už 80 000vnd, bet nesiginčijo ir leido važiuoti, taip pat su keltu, kol dvejojome dėl kainos, leido visoms trims su mototroleriais keliauti nemokamai.. Mmm... ką rytojus mums atneš??

04/06/2015

Mergos išėjo pasivaikščiot po miškelį... 😄😄

04/06/2015

Chu chi Tunnel - labai giriama, populiari ir lankytina vieta Saigone.
8am autobusas, kurį visada pramiegame, juk mes toli gražu ne vieversiai, o tikrų tikriausios pelėdos!
Siūlo privatų turą - mašina 50dolerių, plius po 5dolerius už įėjimą. Brangu, mums netinka. Pasidomėjome keliose vietose kiek kainuoja išsinuomuoti motorolerį. Fortūna mūsų pusėje - 100 000VND (4 eurai) dienai, išsinuomojame 2 skuterius, į maps.me įsivedame Chu chi Tunnel ir į trasą - 46km į vieną pusę. Įsimaišome į milžinišką Saigono kamštį, aplink gausybė motociklų ir kitų transporto priemonių. Juokaujame - jausmas lyg žaistume GTA vice city. Spaudžiam gazą, šiurpuliukai eina per kūną ir tuo pačiu tas neapsakomas laisvės jausmas. Pasiekėme sėkmingai tunelius, išklausėme istoriją apie karo laikotarpį, apsilankėme bunkeriuose, vietose, kur tuo metu žmonės slapstėsi, ragavome vietnamietišką arbatą, saldžias bulves, landžiojome po požėminius tunelius.. Kaifas.
Po mažu pradėjo temti, o mūsų laukė ilgas painus kelias namo, telefono baterija ant numirimo ribos - 10procentų. Na bet tikimės, kad atlaikys kol pasieksime bent jau savo rajoną. Įsivedėme adresą ir pirmyn! Atvykstame į Pham Ngu Lao street - kurioje esame apsistojusios ir beveik plojame rankomis, nes vis turime porą procentų - GPS dar veikia. Kol staiga susigriebiame, kad gatvės pavadinimas tas pats, bet toli gražu ne ta pati. Įvedame adresą iš naujo - 33km likę, nuvažiavome ne į tą pusę, baterija tuoj išsikraus, juokiamės, kiek pavyksta įsimename kelią iš žemėlapio ir toliau pasileidžiame tamsiomis, bet kaip visada perpildytomis gatvėmis. Laikas tirpsta nepastebimai, o mes net nesame tikros ar teisingu keliu važiuojame, užpakaliai atbukę, nugaras maudžia, bet juokas nenutyla. Bandome klausti vietinių, nei vienas angliškai nešneka. Vienas kitas supranta, ko ieškome ir savo kalba aiškina, rankomis nurodo pusę. Dangų nušviečia įspūdingo grožio pilnatis, o dar pakelėje ir MCDonald pasipainiojo, kuriame gardžiai prikirtome mėsainių ir išsiaiškinome likusį kelią!

02/06/2015

Kaip taikliai pasakyta:
"Jei nepriimi vietinio maisto, atmeti papročius, baiminiesi dėl religijos ir vengi žmonių, tuomet geriau pasilik namuose."James Michener.

01/06/2015

Vietnamas po Indijos mums tarsi sugrįžimas į Europą! Taip švaru, taip paprasta viskas! Sudie ilgos kelnės! Šiandien mes atostogaujame - šaltas alus ir daug vakarietiško maisto!!! Mes to nusipelnėme 😍🎉

31/05/2015

Viso gero mano mielas mieste, būsiu įrašyta tavo atmintin.. Visą laiką skamba ši daina galvoje.. Norisi rėkti viso gero mūsų miela Indija, būsim įrašytos tavo atmintin.. Tik prabuvusios Indijoje beveik 2 mėnesius supratome, kodėl žmonės nori čia sugrįžti. Juk Indija tokia didžiulė, tokia įvairiapusė ir tik ilgėliau stabtelėjęs vienoje vietoje, pajunti ją ir supranti kokia ji nuostabi. Jei kas būtų paklausęs po dviejų savaičių ar dar grįžtume, atsakymas būtų ne, o dabar, kai čia praleidome tiek nuostabių dienų, tiek daug išmokome ir perlipome per save, "užsidėjome svetimus batus" ir mynėme jų keliais, tikrai sugrįšime. Mes juk žmonės ir sugebame prie visko prisitaikyti - dulkės, šiūkšlės, nešvara, blogas kvapas, elgetos, įkyrūs tuktukeriai, kai visa tai imi ignoruoti (palieki užnugaryje) pamatai visai kitokį Indijos veidą. Tai išties labiausiai šokiruojanti šalis, kasdien vis kitaip nustebinanti ir ne visada maloniai, reikia apsišarvuoti kantrybe. Bet Indija mus užgrūdino ir tai kas gąsdino pirmą dieną dabar tik kelia juoką. Margaspalviai akį rėžiantys sariai, visur tave pasitinkančios šventos karvės, begalinis žmonių tikėjimas ir plačios šypsenos, aštrus, bet ypatingą skonį turintis maistas, tai tik maža dalis to, ko tikrai pasiilgsime.
Tačiau jau laikas kelti sparnus, karštis Indijoje darosi nebepakeliamas, miršta tūkstančiai žmonių, o mūsų dar laukia neištirtas Vietnamas!! Beje šį kartą keliausime ne vienos, prie mūsų prisijungia Ir prancūzė Coralie :)
Tie, kas įdėmiai mus sekė, turbūt prisimena, kad pirmą dieną tik atskridusios į Indiją praleidome naktį Hyderabad traukinių stotyje, kurioje susipažinome su policininku, kuris mus pakvietė pas save pietų, bet kada, kai tik vėl sugrįšime į Hyderabad. Visiškai neplanavome čia grįžti, bet vėl gi pigiausias skrydis gavosi būtent iš čia, taigi susitikome su ponu pareigūnu, atvyko jis mūsų pasiimti ir nusivežė pas save į namus, supažindino su žmona, kuri mums paruošė nuostabius pietus ir su keturmete dukrele, kuri linksmino savo dainomis. Praleidome visą dieną drauge, žaidėme sunco, žiūrinėjome foto albumus, kortavome. Išlydėjo mus begalo šiltai, kelionei įdėjo raitos ir chapačių. Tai pati gražiausia pažintis , kuri mūsų paskutinę dieną Indijoje padarė ypatingą, džiaugiamės, kad išvykstame su šypsena - " Tikrasis žmogaus turtas yra gėris, kurį jis ar ji dovanoja pasauliui "

29/05/2015

Laikas Varanasyje prabėgo akimirksniu.. Iki skausmo pažįstamos gatvelės, šventoji Ganga, prie kurios leidome kiekvieną vakarą, uždegdamos žvakelę už save, už artimus, už draugus ir už tuos, kurie dangun išėjo, rytinės ir vakarinės pūdžios, dėdė vaistininkas, chai pardavėjas, senučiukė vandens pardavėja, lassio pardavėjai, Spicy Restaurant darbuotojai, kuriuos jau galima vadinti draugais ir net gatvėje kas rytą sutiktas tas pats su šypsena žmogelis mums išliks atmintyje tikrai ilgai. Čia atradome bičiulį korejietį, kuris nors ir daug nešneka, bet kasdien leido laiką kartu su mumis, jis vienas iš tų žmonių, su kuriuo tiesiog gera kartu tylėti. Paskutinę dieną jis mums prasitarė, kad meldėsi Šivai, Ganešai, Hanuman, Budai ir visiems kitiems Dievams, kad mes tik neišvyktume.. Taip stipriai paglosto širdį, kai iš dalies svetimas žmogus meldžiasi dėl tavęs. Varanasį jau drįstame vadinti namais, visi mums čia pažįsta, niekas nelaiko už turistes ir nebando ko nors parduoti, priešingai - džiaugiasi sutikę, šnekina, o jei bent porą valandų nepasirodome sutrikę klausia, kur prapuolėme. Viena indą praminėme "Angel", nes jis visada pasirodo tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, rūpinasi mumis ir viską jo dėka gaunam už "indian price". Bet šiandien jau paliekame šį šventą, gerą karmą turintį miestelį ir išvykstame į Hyderabad - 28 valandos su puse traukiniu. Bet nebaugina, nes nusipirkome AC sleeping vietas, kaip pačios juokiamės - pirmą ir paskutinį kartą, galime sau leisti.
Lenkiame galvas žemai Varanasiui, Gangai ir jo žmonėms - čia išties mintys prašviesėja, sielą išsivalo ir aplanko visai kitokie jausmai, kurių neina paaiškinti, tai gali patirti tik čia pabuvojęs žmogus.

27/05/2015

Mums vis dar užgniaužia kvapą važinėjimasis Varanasio labirintais!