10/09/2024
Dar vienas VERSLO PORTRETAS – Vida Viskontienė
Kaip gerai, kad turėjau diktofoną ir kad viską įsirašiau (ačiū, E!!).
Taip stipru buvo, tokią įtraukiančią, užkrečiančią, intriguojančią istoriją išgirdau, kad savais žodžiais nepajėgčiau nupasakot, niekap!
..Jau kyla pagunda „paroukouti žematišką“, nes ji tebeskamba mano galvoj! Nes tai buvo susitikimas su žavia žemaite - Vida nuo Darbėnų!
Dabar tai jau visam įsimylėjau šią tarmę ir lenkiu galvą visiems žemaičiams!
Žinot kodėl? Ogi todėl, kad žemaičiai yra KIETI!! Baisią keiti!!!
Jau tas jų užsispyrimas!! Ir gebėjimas pasijuokt, pasišaipyt vienam iš kito! Bet ne bet kaip, o taip kandžiai ir riebiai... Ir jokių ten įsižeidinėjimų ar pykčių!
- Aš vis ėdu ir ėdu ton sava vyr, kap kokia rūdis gelež,- prisipažįsta Vida.
- Bet iš tikro ons y baisią gers žmogus,- priduria.
Ir nieko, šeima, kaip tvora – abu kartu pluša, namai, aplinka išpuoselėti, Vida žydi, šypsena nuo veido nenueina, anūkiukai po kiemą laksto – seniai tokį laimingą žmogų bemačiau!
Vidą vadina „Duonos ponia“, nes ji bemaž visą savo gyvenimą kepa duoną, paveldėjusi šią patirtį, receptą ir, svarbiausia, pagarbą bei meilę lietuviškoms tradicijoms iš mamos ir iš močiutės. O pastaruosius 12 metų ji dar veda edukacijas Valančiaus muziejuje.
Ir aš jau įsivaizduoju, kaip Vidos pasakojimai tąja žemaičių kalba gali nustebinti, praturtinti ir papuošti bet kokį renginį, net ir privačias šventes - šiuolaikines vestuves, gimtadienius ir t.t.
Tad skaitykit toliau.
Nuo ko viskas prasidėjo?
- Močiutė ir mama duonelę kepdavo pariedkoms (vestuvėms), krikštynoms, nes krautuvės duona buvo neskani, rūgšti, ir tik 2 rūšys buvo, tai ja gyvulius šėrė,- pasakoja Vida. -Tik, deja, man jau nebeišeina iškept tokios pat duonos, kaip mamos – pasikeitė viskas, net grūdų veislės. Ir, svarbiausia, šiandienis žmogus nebėr toks išstips (vertimas - alkanas)...
O jau kiek tų negirdėtų ir nežinomų žodžių išgirdom, kiek išsireiškimų!! Nu spėkit dabar, ką anie gal reikšt:
- Kliunkis. Kliunka tu. Bi kap. Nėr britkus. Negažis. Ciongas trauk. Netur silos.
Tęskim pasakojimą.
- 1991-1993 m veždavau autobusu duoną parduot į Palangos turgų, moment viską išpirkdavo! – sako Vida.
Na, o pečius, kurį visai netikėtai ji gavo iš vienuolių pranciškonų dar tais senais laikais, naudojamas ir šiandien. Jis buvo gautas kaip labdara, senoviškas, lygtai ukrainietiškas. Astijus tada patikėjo, kad į geras rankas atiduoda. Ir neapsiriko. Tiek metų tarnauja, net 30 kepalų vienu ypu iškepa. O jei mažų duonelių – 60. Tokio niekur nebegautum. Konvekcinių, šiuolaikinių, nei už ką Vida nenorėtų.
Ir viską viena daro, jokių pagalbininkų neturi. Bet išsiduoda, kad vyras šiandien į turgų išvažiavęs ir priduria:
- Ons mone nervuo, gozdin, saka, ka pati važiuosi, bet muny per sonkią ...
Gerą amatą mama perdavė, duona padėjo ant kojų šeimai atsistot, bet šiandien jau vis mažiau Vidos duonos kam bereikia – pagaliau parduotuvės pilnos gardžių kepinių, konkurencija begalinė...
Todėl ji mielai imasi naujos veiklos – žemaitiškų patiekalų gaminimo edukacijų, pasakojimų, degustacijų!
Dvi valandos ištirpo ore jos besiklausant!!!
Tad kvieskit Vidą į savo renginius, į mokyklas, į darželius – toks gėris, toks džiaugsmas sielai. Ir skrandžiui. Ypač su tais žemaitiškais „prieskoniais“!
O jei iki galo perskaitėt, brūkštelėkit dar kokį retą žemaitišką žodį komentaruose, puoselėkim šią nuostabią tarmę!
foto Erlas Ur'Manas
