07/02/2026
Pavydas ir perdegimas dažnai gyvena labai arti vienas kito, nors iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo.
Perdegę žmonės retai leidžia sau pavydėti. Jie dažniau būna tie, kurie „supranta“, „palaiko“, „nesureikšmina“, „ištveria“. Pavydas jiems atrodo netinkamas jausmas, nes nori kažko per daug arba kažko per mažai turi. Dažnai užsiklojantis storu gėdos sluoksniu....
Tačiau terapijoje pavydas dažnai yra kaip lakmuso popierėlis, kuris parodo ne tai, kad žmogus yra blogas ar savanaudis, o tai, kad yra poreikis, kurio jis negali patenkinti. Ne todėl, kad tas poreikis būtų neteisingas, bet todėl, kad jis atrodo neįmanomas. Neįmanomas nes „nemoku“, „nežinau kaip“, „man negalima“, „neturiu tam jėgų“, „per vėlu“, „per rizikinga“.
Perdegimo kelionėje žmogus išmokina save geriau jausti kitus, bet vis prasčiau save. Ir kai šalia atsiranda kažkas, kas gyvena laisviau, renkasi drąsiau, leidžia sau daugiau, pavydas ne tiek skaudina, kiek išduoda ilgesį. Ilgesį to, ko pats sau neleidžiu.
Tuo pačiu, pavydas neretai rodo ne tik poreikį, bet ir ribą, kurią žmogus bijo peržengti. Nes peržengti ją reiškia rizikuoti. Rizikuoti nusivilti, būti atstumtam, pasirodyti nepakankamam, būti pažeidžiamam. O perdegęs žmogus dažniausiai nebeturi resurso dar vienai nesėkmei.
Todėl psichoterapijoje pavydas nėra priešas. Jis tampa svarbia užuomina apie tai, ko žmogus ilgisi. Apie tai, kur save sulaiko, kad tik būtų saugu. Ir apie tai, kad kelias iš perdegimo dažnai prasideda ne nuo poilsio, o nuo leidimo sau norėti.
Kartais tam, kad šie klausimai pagaliau būtų išgirsti, prireikia ne patarimų, o kito žmogaus, kuris gali būti šalia ir padėti juos išbūti.
Su palaikymu,
Jūratė
Psichoterapeutė
Nuotr. iš asmeninio albumo
