GALI - terapinės konsultacijos

GALI - terapinės konsultacijos Psichoterapija. Organizacijų konsultavimas darbuotojų gerovės klausimais. Turite klausimų? Susisiekite:
El.p.: [email protected]
Tel.: +370 68238292

Ne visos upės teka.Kartais ne todėl, kad jos beveik išdžiūvo. Kartais todėl, kad kažkas sustabdė jų tėkmę.Šiandien terap...
07/08/2026

Ne visos upės teka.

Kartais ne todėl, kad jos beveik išdžiūvo. Kartais todėl, kad kažkas sustabdė jų tėkmę.

Šiandien terapijoje gimė viena metafora. Negaliu papasakoti istorijos, ir neturėčiau. Tačiau galiu pasidalinti vaizdiniu.

Įsivaizduokite užtvanką.

Žmogaus sukurtas didžiulis, tvirtas ir įspūdingas kūrinys. Žvelgiant į ją sunku nesižavėti žmogaus gebėjimu suvaldyti tokią jėgą kaip vanduo. Kiek daug pastangų, jėgos ir kontrolės reikia, kad tokia užtvanka stovėtų!

Tačiau pažvelgus šiek tiek toliau matosi kita pusė - sena upės vaga. Kadaise gyva, tekėjusi, maitinusi krantus. Dabar vos leisgyvė...

Kartais ir žmogaus gyvenime atsiranda tokios užtvankos. Jos padeda išgyventi. Jos sulaiko tai, kam tuo metu nebuvo vietos, - skausmą, baimę, pyktį, ašaras, poreikius.

Ir galbūt kažkada tai buvo vienintelis įmanomas sprendimas.

Tačiau kiekviena užtvanka turi savo kainą.

Kas nutinka tam, kas lieka už jos? Kas nebeteka? Kas nebeauga? Kas praranda gyvybę?

Ir dar vienas klausimas - o kas iš tiesų valdo šią užtvanką? Mes ją? Ar ji jau mus?

Psichoterapijoje ne visada siekiame nugriauti užtvankas. Kartais pirmiausia bandome suprasti, kam jos buvo pastatytos ir ar šiandien jos dar reikalingos. O gal jos sekina jūsų gyvybės upę...

Gyvo tekėjimo linkėdama,
Jūratė
Geštalto psichoterapeutė, taikanti ir EMDR terapiją

Nuotr. iš San Pellegrino

„Joks darbas nevertas tavo susideginimo.“O, taip!„Jei darbas tave degina - išeik.“Irgi taip!O bet tačiau...Kas, jei tu p...
05/08/2026

„Joks darbas nevertas tavo susideginimo.“

O, taip!

„Jei darbas tave degina - išeik.“

Irgi taip!

O bet tačiau...

Kas, jei tu pats esi savo darbo darbdavys?
Kas, jei niekas kitas mėnesio pabaigoje neperves atlyginimo?
Kas, jei nuo tavo darbo priklauso ne tik tavo svajonės, bet ir paskola, mokesčiai, vaikai, atsakomybės?

Psichoterapijoje ne kartą girdėjau:
„Neturiu pasirinkimo.“

Ir tuo momentu nesinori ginčytis.
Ne todėl, kad pasirinkimo nėra.
O todėl, kad perdegęs žmogus dažnai jo tiesiog nebepajėgia pamatyti. Perdegimas atima ne tik jėgas. Jis susiaurina matymą. Atrodo, kad yra tik vienas kelias - dar truputį pakentėti.
Dar vienas projektas.
Dar vienas mėnuo.
Dar viena savaitė.
Dar ne dabar.

Ir tada išgirstu sakinį, kurį esu girdėjusi daugybę kartų:
„Žinau, kad man reikia pagalbos. Bet dabar negaliu.“
Negaliu skirti laiko.
Negaliu skirti pinigų.
Negaliu sustoti.

Ir man visada norisi paklausti - o kiek dar gali sau leisti nelabai gerai jaustis?

Nes kartais didžiausia prabanga nėra psichoterapija.
Didžiausia prabanga yra tikėti, kad tavo organizmas dar ilgai ištemps.

Per daugelį metų pastebėjau dar vieną tendenciją. Žmonės, kurie taip gyvena, retai ryžtasi iš karto ilgalaikei terapijai.
Dažniau jie leidžia sau tik tiek, kiek tuo metu atrodo įmanoma - vieną konsultaciją. Arba mano siūlomą 1 + 5 konsultacijų ciklą, kai per šešis susitikimus ieškome ne stebuklingų receptų, o pirmųjų realių sprendimų ir daugiau erdvės kvėpuoti.

Kartais to pakanka, kad žmogus pagaliau pamatytų, jog pasirinkimų yra daugiau, nei atrodė tada, kai įžengė pro duris.

Jei atpažinote save šiame tekste, šiuo metu turiu keletą laisvų laikų susitikimams nuotoliu arba gyvai Vilniuje. Priimu tiek trumpalaikėms konsultacijoms (įskaitant 1 + 5 formatą), tiek ilgalaikei psichoterapijai.
Su manimi galima susisiekti asmenine žinute arba [email protected]

Šiltai,
Jūratė
Geštalto psichoterapeutė, taikanti ir EMDR terapiją.

Prisiminti praeitį nebūtinai reiškia joje gyventi.Kartais pagauname save besiklausant senos dainos, žiūrint senas nuotra...
30/07/2026

Prisiminti praeitį nebūtinai reiškia joje gyventi.

Kartais pagauname save besiklausant senos dainos, žiūrint senas nuotraukas ar prisimenant vietą, kurioje seniai nebuvome. Užplūsta keistas jausmas - lyg būtų ir šilta, ir truputį liūdna. Tai nostalgija.

Dažnai nostalgiją suprantame kaip ilgesį tam, kas buvo. Tačiau psichoterapijoje ji gali būti suprantama ir kaip mūsų santykio su savo istorija išraiška. Ji primena, kad turėjome žmonių, vietų, patirčių, kurios mus formavo. Kad kažkas mums buvo svarbu.

Kartais nostalgija aplanko tuomet, kai dabartyje jaučiamės pavargę, pasimetę ar vieniši. Tuomet praeitis gali atrodyti saugesnė, paprastesnė, šiltesnė nei buvo iš tikrųjų. Mūsų atmintis nėra objektyvus archyvas – ji pasirenka tai, ko tuo metu labiausiai reikia.

Tačiau nostalgija nebūtinai kviečia grįžti atgal. Dažniau ji kviečia sustoti ir paklausti savęs: ko aš šiandien ilgiuosi? Gal artumo? Bendrystės? Lengvumo? Drąsos? O gal žmogaus, kuriuo kažkada buvau?

Kartais atsakymas slypi ne praeityje. Jis slypi dabartyje - tame, ką dar galime susikurti iš naujo.

Nostalgiškai,
Jūratė
Psichoterapeutė

Į Niurnbergą šiandien sugrįžau tik šešioms valandoms tarp skrydžių.Tiesa, toks maršrutas nebuvo atsitiktinis. Galėjau sk...
27/07/2026

Į Niurnbergą šiandien sugrįžau tik šešioms valandoms tarp skrydžių.
Tiesa, toks maršrutas nebuvo atsitiktinis. Galėjau skristi ir kitu maršrutu, bet norėjosi dar kartą paklaidžioti šio miesto gatvėmis. Todėl maršrutą susidėliojau taip, kad tarp skrydžių turėčiau kelias valandas čia.

Prieš pusantrų metų būtent Niurnberge parašiau įrašą apie miestą, kuris po Antrojo pasaulinio karo buvo beveik nušluotas nuo žemės paviršiaus, bet sugebėjo prisikelti.

Šį kartą išsinešu kitą mintį.

Miestus galima atstatyti. Namus. Tiltus. Bažnyčias.

Žmogus taip pat dažnai save „atstato“. Po sunkių išgyvenimų grįžta į darbą, rūpinasi savimi, vėl planuoja ateitį. Iš šalies gali atrodyti, kad gyvenimas grįžo į savo vėžes.

Tačiau yra vienas dalykas, kurio neatstatysi taip greitai.

Tai saugumo jausmo.

Po skaudžių santykių, netekčių ar perdegimo žmonės dažnai gana greitai išmoksta vėl funkcionuoti. Tačiau pasitikėti kitu žmogumi, savimi, pačiu gyvenimu, dažnai prireikia gerokai daugiau laiko.

Pasitikėjimas neatsiranda vien todėl, kad praėjo laikas. Jis pamažu gimsta iš naujų patirčių. Iš santykių, kuriuose nebereikia nuolat būti pasiruošusiam gintis. Iš patirties, kad gali būti išgirstas, priimtas ir nereikia bijoti būti savimi.

Vaikščiodama po atstatytą Niurnbergą galvojau, kad pastatus galima atkurti stebėtinai greitai. O saugumo jausmas žmogaus viduje neturi „atsistatymo“ termino.

Jis kuriamas. Pamažu. Santykiuose, kuriuose vėl tampa įmanoma pa(si)tikėti.

Pa(si)tikėjimo linkėdama,
Jūratė
Psichoterapeutė

Nuotr. gabalėlis Niurbergo

„Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.“Vieni šią frazę priima su šypsena. Kiti su kartėliu.Juk kiek mūsų gyvenime buvo pla...
26/07/2026

„Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.“

Vieni šią frazę priima su šypsena. Kiti su kartėliu.

Juk kiek mūsų gyvenime buvo planų, kurie taip ir neįvyko...

Ir kiek dalykų, kurių niekada nebuvome suplanavę, atėjo į mūsų gyvenimus ir liko.

Terapijoje dažnai susitinkame su nusivylimu, kad gyvenimas pasuko ne ta kryptimi. Norisi suprasti, kodėl taip atsitiko. Rasti paaiškinimą. Kartais ir kaltininką.

Tačiau gyvenimas nėra matematinė lygtis. Ne viskas priklauso nuo mūsų pastangų, pasirinkimų ar gebėjimo numatyti.

Galbūt svarbiausias klausimas net nėra: „kodėl viskas įvyko ne pagal planą?“

Gal svarbiau paklausti: „o ką dabar su tuo darysiu?“

Nes būtent nuo šio klausimo dažnai ir prasideda pokytis.

Su palaikymu einantiems "ne pagal planą",
Jūratė
Psichoterapeutė

„Nebematau prasmės.“Vienas dažniausių sakinių, kuriuos girdžiu terapijoje:Tada dažniausiai paklausiu:– O kokia ta prasmė...
18/07/2026

„Nebematau prasmės.“

Vienas dažniausių sakinių, kuriuos girdžiu terapijoje:

Tada dažniausiai paklausiu:
– O kokia ta prasmė buvo anksčiau?
Ir kaip bebūtų nekeista, labai retai žmogus pradeda kalbėti apie tai, kas jam iš tikrųjų buvo svarbu. Dažniau girdžiu apie tai, ką reikėjo padaryti. Ko reikėjo pasiekti. Už ką reikėjo būti atsakingam. Kuo reikėjo būti.

Kartais pagalvoju, kad gal mes labai keistai suprantame prasmę.
Lyg ji būtinai turėtų būti tooookia didelė.
Gyvenimo. Darbo. Pašaukimo.
Tokia, dėl kurios būtų verta viską iškęsti.

O jeigu ne? O jeigu pvz. po perdegimo ieškoti tokios prasmės yra per anksti? O jeigu šiuo metu prasmė gali būti dauuuug mažesnė?

Ne mažiau svarbi. Tiesiog mažesnė.
Tokia, dėl kurios norisi atsikelti šiandien ryte.

Ne visam gyvenimui, o tik šiandienai.

Prasmingos šiandienos linkėdama,
Jūratė
Geštalto psichoterapeutė

Kas iš to, kad žinome diagnozes, skaitome knygas ar suprantame, jog valgymo sutrikimas yra „psichologinė problema“?..Kai...
14/07/2026

Kas iš to, kad žinome diagnozes, skaitome knygas ar suprantame, jog valgymo sutrikimas yra „psichologinė problema“?..

Kai lieki vienas su savo mintimis, tas žinojimas nepadeda.

Padeda tik jausmas, kad tave kažkas girdi.

Kai apima neviltis po dar vieno persivalgymo priepuolio, kai baimė suvalgyti papildomą kąsnį tiesiog paralyžiuoja arba kai kūnas veidrodyje atrodo kaip didžiausias priešas – teorijos subliūkšta.
Lieka tik didžiulė gėda, vienatvė ir nuovargis nuo nuolatinio karo savo paties galvoje.

Jei šį antradienio vakarą tavo mintys yra būtent tokios sunkios, tau nebūtina su jomis tvarkytis vienam. Nereikia laukti, kol būsi „pakankamai sergantis“ ar pasiruošęs ilgai terapijai. Kartais užtenka tiesiog išsikalbėti tam, kuris supranta šį siaubą iš vidaus.

Šį antradienio vakarą, nuo 18:00 iki 22:00 val., tu gali tiesiog surinkti numerį ir pasikalbėti su Valgymo sutrikimų linijos savanoriais.
Be vertinimo, be pamokymų, konfidencialiai ir nemokamai.
📞 +370 631 22777
📞 +370 631 55777

Tau nereikia nieko įrodinėti ar žinoti, ką sakyti. Užtenka tiesiog paskambinti ir leisti sau būti išgirstam.

Šįvakar tu nesi vienas. 🤍

Šiltai,
Jūratė
Psichoterapeutė, valgymo sutrikimų linijos savanorė

Ar čia normalu?Šią savaitę bent kelis kartus mačiau tą patį klausimą skirtingose grupėse.Ar normalu, kad po perdegimo, k...
09/07/2026

Ar čia normalu?

Šią savaitę bent kelis kartus mačiau tą patį klausimą skirtingose grupėse.

Ar normalu, kad po perdegimo, kai jau išmokai balansuoti, gyveni pagal stebuklingą 3×8 formulę, miegi, valgai, kvėpuoji, geri vandenį, medituoji, vaikštai gamtoje ir lyg jau viskas turėtų būti gerai... bet nėra?

Kūnas išdavikas...

Atrodo, kad turėtų džiaugtis. O jis kažkodėl atsargus. Greičiau pavargsta. Kartais įsitempia be aiškios priežasties. Kartais sureaguoja taip, lyg už kampo tigras tavęs lauktų.

Ar čia normalu?

Apie perdegimą kalbama daug iki (savi)pagalbos. Žinom simptomus. Žinome, kuo skiriasi psichologas nuo psichoterapeuto. Diskutuojame, ar geriau kvėpavimo pratimai, būgneliai, šaltas dušas, meditacija ar dar koks nors naujas metodas.. o gal vaistai.

Bet labai mažai kalbame apie tai, kas vyksta po to.

Apie tą keistą etapą, kai jau lyg ir turėtum būti „susitvarkęs“, bet dar tik mokaisi gyventi kitaip.

Ir man atrodo, kad būtent čia prasideda tikrasis darbas.
Ne su simptomais. Su santykiais.

Nes degina ne tik krūviai.Degina santykiai, kuriuose nuolat reikėjo būti stipriam. Santykiai, kuriuose ribos buvo nepatogios. Santykiai, kuriuose buvo lengviau prisitaikyti nei pasakyti „ne“. Kartais su vadovu. Kartais su kolegom. Kartais su partneriais. Kartais su artimaisiais. O kartais skaudžiausias santykis būna su pačiu savimi.

Todėl grįžimas į darbą po perdegimo retai būna tik apie darbą.

Jis būna apie klausimus, kurių niekas neįdeda į 3×8 formulę:

Ar jau pasiruošęs?
O jeigu nepavyks?
Ar čia normalu?
Kaip išbūti santykiuose su kolegomis?
Kaip nebeprarasti savęs?

Gal todėl vis dažniau galvoju, kad po perdegimo nėra grįžimo „atgal“.

Yra tik kelias pirmyn.

Mažais žingsneliais pirmyn linkėdama,
Jūratė
Psichoterapeutė

Nuo rugpjūčio planuoju nedidelę terapinę grupę žmonėms, kurie yra šiame „po“. Ne tam, kad dar kartą išmoktume taisyklingai kvėpuoti ar susidėliotume tobulą darbo ir poilsio grafiką. O tam, kad kartu ieškotume atsakymų į klausimus, kurie prasideda tada, kai simptomų jau mažiau, bet gyvenimą vis dar reikia susikurti iš naujo. Kviečiu susisiekti asmenine žinute!

Kartais apie terapiją galvojame kaip apie kapitalinį remontą. Lyg reikėtų viską išardyti, rasti, kas neveikia, ir pagali...
07/07/2026

Kartais apie terapiją galvojame kaip apie kapitalinį remontą. Lyg reikėtų viską išardyti, rasti, kas neveikia, ir pagaliau susitvarkyti taip, kad daugiau nebereikėtų grįžti prie tų pačių klausimų.

Ir taip, nes kai kažkas gyvenime stringa, kai kartojasi tos pačios situacijos, kai pavargsti nuo savo reakcijų, santykių ar nuolatinės įtampos, norisi aiškumo. Norisi suprasti: kas su manimi vyksta ir ką reikia pakeisti, kad būtų kitaip?

Ir ne, nes kartais terapija nėra apie tai, kad save išardytume ir rastume, kas „sugedę“.
Kartais ji labiau apie galimybę sustoti ir pasižiūrėti, kaip iki čia atėjai. Kokius būdus išmokai naudoti, kad susitvarkytum? Kas ilgą laiką padėjo, o kas dabar jau nebeveikia? Ko sau neleidi pamatyti? Ir t.t

Todėl iki rugsėjo kviečiu į 6 susitikimų terapinį procesą.
Tai nėra pažadas, kad per šešis susitikimus gyvenimas apsivers ar bus išspręsta viskas, kas kaupėsi daugelį metų.
Tikrai, ne.
Bet dažniausiai pradžiai reikia ne to pačio pačiausio sprendimo, o vietos sustoti, geriau suprasti savo situaciją ir rasti savo koordinates.

Šis formatas gali tikti tiems, kurie jau kurį laiką galvoja apie terapiją, bet vis atideda, nes:
„gal dar pats susitvarkysiu“,
„gal dabar ne laikas“,
„nežinau, ar man to reikia“.

Kartais pirmas žingsnis nėra sprendimas pakeisti visą gyvenimą. Kartais tai tiesiog sprendimas pagaliau atsisukti į save.

O dideli keliai dažnai prasideda būtent nuo tokių mažų žingsnių.

Šiltai,
Jūratė
Psichoterapeutė

Specializuojuosi perdegimo, ilgalaikio streso, nerimo, panikos atakų, valgymo sutrikimų ir kt. santykių temose.
Kviečiu susisiekti asmenine žinute arba [email protected]

Valstybė neatsiranda per vieną dieną. Jai reikia istorijos. Sunkių sprendimų. Klaidų. Krizių. Laiko. Ir daugybės mažų ži...
06/07/2026

Valstybė neatsiranda per vieną dieną. Jai reikia istorijos. Sunkių sprendimų. Klaidų. Krizių. Laiko. Ir daugybės mažų žingsnių, kurie iš šalies kartais atrodo visai nereikšmingi.

Su žmogumi turbūt irgi taip.

Kartais norime, kad pasitikėjimas savimi atsirastų greitai. Kad vienas pokalbis, viena knyga ar vienas sprendimas viską pakeistų.

Tačiau vidinis tvirtumas dažniausiai auga daug tyliau. Jis auga kiekvieną kartą, kai išdrįsti pasakyti „ne“, nors anksčiau būtum sutikęs. Kai nebeatsiprašinėji vien už tai, kad egzistuoji. Kai po nesėkmės nebevadini savęs nevykėliu. Kai po truputį nustoji gyventi vien pagal kitų lūkesčius ir pradedi dažniau paklausti savęs - o ko noriu aš?

Gal todėl terapijoje man patinka ne dideli lūžiai. Labiausiai džiugina tie beveik nepastebimi momentai, kai žmogus vieną dieną pasako - „šį kartą padariau kitaip.“

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo visai nedaug.
Bet labai dažnai būtent nuo tokių mažų pokyčių prasideda to žmogaus „valstybė.“

Su Valstybės diena. 🇱🇹

Address

Linkmenų Gatvė 50
Vilnius

Opening Hours

Monday 08:00 - 19:00
Tuesday 08:00 - 19:00
Wednesday 08:00 - 19:00
Thursday 08:00 - 19:00
Friday 08:00 - 19:00
Saturday 10:00 - 15:00

Telephone

+37068238292

Website

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when GALI - terapinės konsultacijos posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Shortcuts

Share

Category