21/05/2026
Organizacijose dažnai atsiranda būsena, kurios niekas oficialiai neįvardija, bet visi ją jaučia – 𝐋𝐢𝐦𝐢𝐧𝐚𝐥𝐢𝐭𝐲.
Tai momentas, kai sena sistema jau nebeveikia, nauja dar nėra susiformavusi, o iš žmonių vis tiek tikimasi „dirbti kaip įprasta“.
Kaip tai atrodo praktiškai:
🔵 strategija pakeista, bet kasdieniai įpročiai išlikę seni;
🔵 struktūra perkurta, bet atsakomybės miglotos;
🔵 apie pokytį kalbama daug, bet jis dar neįsitvirtinęs;
🔵 darbuotojai ieško aiškumo, bet jo dar nėra.
Tai sukuria aiškią įtampą organizacijoje.
Žmonės praranda stabilumo jausmą, pradeda abejoti kryptimi, pavargsta nuo nuolatinio „pokyčio fone“, tačiau tuo pačiu turi ir toliau siekti rezultatų.
Ir būtent čia dažnai ir atsiranda tikroji problema – ne pats pokytis, o tai, kad organizacija užstringa tarp dviejų būsenų arba apsimeta, kad niekas nevyksta.
Tačiau ši būsena turi ir kitą pusę – tai viena stipriausių transformacijos erdvių, kur HR vaidmuo tampa kritinis.