Senoviniuose japonų mituose apie pasaulio sukūrimą kalbama, kad šios šalies dievai maudydamiesi sukūrė Visatą. Ritualinį apsivalymą ir asmeninę švarą Japonijos istorijoje pabrėžė Shinto religinės tradicijos. Vakaruose švara pradėta vertinti ne taip ir seniai, o Japonijoje švara visuomet asocijavosi su dievybėmis. Japonijos salyne gausu geoterminių šaltinių bei gėlo vandens, todėl švaros laikymasis
visuomet buvo paprastas ir pigus. Karštas vanduo, nepaliaujamai trykštantis iš žemės, per amžius ramino pavargusius raumenis, apvalydavo kūną ir sielą. O vėliau didžiulės miesto pirtys tapo visuomenės bendravimo, susirinkimų centrais. Šios pirtys Japonijos miestuose atitiko Europos bei Amerikos miestų centrinę aikštę, miesto parką ar vietinę smuklę: tai buvo vieta draugams ir miestelėnams susitikti, sužinoti naujienas bei gandus. Japonai į pirtis susirinkdavo atsipalaiduoti, čia buvo demokratinė atmosfera, kur nepaisoma hierarchinių skirtumų, taip stipriai pabrėžiamų kitose socialinėse situacijose. Kita vertus, kaip gali būti griežtai išskiriamos socialinės klasės, kuomet visi yra nuogi?