Mąstymo partnerystė

Name: Mąstymo partnerystė
Address: Basanavičiaus Gatvė 15 (Psichoterapijos centras), Vilnius, 09303, LT
Telephone: +37064698858

Home
Lithuania
Vilnius
Mąstymo partnerystė

Taip pat tęsia studijas sveikatos psichologijos magistrantūroje (VDU). Manyje užprogramuotas noras padėti, rūpintis, jausti kito skausmą.

Psichologė, būsima psichoterapeutė Monika Šliupienė

〰️
- konsultuoju (psichoterapija, koučingas);
- dirbau L&D;
- baigtos VU psichologijos bakalauro studijos, dabar studijuoju psichoterapiją (HEPI) ir magistrantūroje (VDU) Monika yra psichologė, būsima psichoterapeutė, Vilniaus universitete baigė psichologijos bakalauro studijas ir dabar studijuoja psichoterapiją Humanis

tinės ir egzistencinės psichoterapijos institute, HEPI (pradinis lygis). Jos pagrindinė veikla ir yra konsultacijos: psichoterapija, koučingas. „Būtent dėl mano skirtingos patirties įvairiose srityse ir drąsos keisti savo gyvenimo kryptis mane dažniausiai ir renkasi klientai”. Tikiu, kad tai, ko labiausiai ilgimės, yra šiluma ir meilė. Būti priimtiems, mylimiems, laukiamiems. Taip pat, žinau, kad norime save realizuoti, įprasminti ir būti patenkintais savo gyvenimu. Tikiu, kad labai daug kas tampa įmanoma, kai mes turime reikiamą palaikymą ir priimame sau tinkamus iššūkius. Liudiju tai savo asmeniniu ir profesiniu keliu. Daugiau informacijos: https://www.monikasliupiene.lt/

29/12/2025

Monika Šliupienė: „Nežinau, ar dėl to, kad stalčiuje turiu beveik niekur taip ir nepanaudotą ekonomikos bakalauro diplomą ir kažkiek suprantu apie ekonomikos ciklus, ar dėl visai kitokių priežasčių, kartais mėgstu nusibrėžti ir savo gyvenimo ciklų kreivę, ką ir padariau vakar. Tai atveria kiek kitokią perspektyvą.

Kai dabar išoriškai mano gyvenimas atrodo kuo puikiausiai, na, mano mėgstamo, ilgai net siekto darbo tiek, kad net nebelabai lieka laiko rašyti soc. erdvėje, iš tiesų aš esu tik gana neseniai išlipusi iš duobės: paskutinis iš keturių taškų koordinačių ašyje yra mano dabartis. Prieš tai buvo didelis, atrodė, nesiliaujantis kritimas žemyn po nuo mano septyniolikos metų trukusio stabilaus nuolatinio kilimo aukštyn (kiekvienas taškas turi savo įvykius, kurių dabar nematau prasmės atskleisti).”

Ir tai primena vokiečių psichologo P. B. Baltes visą gyvenimą trunkančios raidos teoriją (Lifespan Developmental Theory), kuri sako, kad gyvenimas bendrai žvelgiant yra atradimų (gain) ir praradimų (loss) balansas.

Gal tai teikia vilties sunkesniu momentu?

Tuo pačiu gal kiek ir stabilizuoja, kai viskas sekasi, kaip iš pypkės (šypsena).

Kaip atrodytų jūsų gyvenimo kreivė? Čia

O (konsultuotis su psichologais-psichoterapeutais) būtų tuomet, kai pačiam jau nebepavyksta arba darosi beveik nepakeliama iš tos duobės lipti…

30/11/2025

Kokie mūsų šeimos namai?

Norisi gana paprastai aptarti, kokie šeimos modeliai gali kelti įvairių psichologinių sunkumų, įskaitant ir vienus pavojingiausių sveikatai – valgymo sutrikimus. Išskirtini trys pagrindiniai.

Pirma, iššūkių dažnai kyla taip vadinamoje „idealioje” šeimoje. Iš pažiūros ji atrodo tobula, tačiau viduje – pilna griežtų taisyklių, didelio spaudimo ir aukštų reikalavimų. Čia svarbiau atitikti lūkesčius, nei tai, kaip iš tiesų jaučiamasi.

Antra, taip pat rūpesčių gali kilti ir hiperglobojančioje šeimoje. Joje skatinamas priklausomumas, nepriimamas vaiko atsiskyrimas, savarankiškumas, todėl jam sunku suvokti savo ribas ir poreikius atskirai nuo tėvų.

Ir, trečia – chaotiškos šeimos. Čia vyrauja kraštutinės, stiprios ir nenuspėjamos emocijos. Meilę staiga keičia agresija, o taisyklės nuolat kinta: už tą patį elgesį vieną dieną baudžiama, kitą – ignoruojama. Tai sukuria nuolatinį nesaugumo jausmą.

Ši informacija gali būti tiek apie savo kilmės šeimą, tiek savo dabartinę šeimą, ypač tą, kurioje auga vaikai. Ir galbūt ne tik apmąstyti, bet ir po truputį pradėti kažką keisti.

Beje, panašūs dėsningumai gali būti pastebimi ir organizacijų kultūroje, nors jau lyg ir sutarta, kad bendradarbiai nėra šeima (šypsena).

O jei nepavyktų patiems sukurti norimų pokyčių, ir saugią tam erdvę rastumėte psichologo-psichoterapeuto kabinete.

02/11/2025

Šliupienė: „dabar, žvelgdama retrospektyviai, pastebiu savyje tris skirtingus mano – na, tikriausiai jog tai vystymosi – etapus.

Pirmiausia, regis, mokiausi veikti, daryti ir rodėsi pasitenkinimas, džiaugsmas ateis tada, kai bus padaryta. Ir, taip, kartais ateidavo tie visi taip norimi teigiami išgyvenimai. Visgi dažniau nei juos po ilgalaikių tikslų pasiekimo patirdavau tuštumos jausmą ar tokį net ir kiek depresyvesnį laikotarpį arba tiesiog judėdavau pirmyn vėl kažkaip gudriai save suviliojusi, kad o gal jau dabar, kai jau šį kartą tą aną padarysiu, galėsiu pagaliau mėgautis. Na, žinote, panašu į mane gana aklai bėgančia tame griaužikų rate.

Tuomet mokiausi lygiai taip veikti, kaip ir veikdavau anksčiau, tik į tikslų, siekių maratoną įsileisdavau karts nuo karto pauzes, t. y. atsitraukimą iš tos veiklos. Aš sustodavau, nebedarydavau, pabūdavau tiesiog dėl savęs, sau susikurdavau mažas laimės akimirkas tam, kad vėl galėčiau „vartyti” pirmyn. Tuomet lyg ir įsivyravo balansas. Nors visgi dažniau rodėsi, kad tam darymui reikia jėgos, jį reikia įsitempus atlikti, o gyvenimas iš esmės vyksta tik tais tarpais tarp darymo. Irgi kažko trūko.

O dabar, regis, po truputį mokausi daryti, veikti ir tuo pat metu jausti, kad esu ta, kuri tą dalyką daro ir išgyvena patį darymą. Turiu omenyje, kad mokausi kažkaip apjungti darymo ir buvimo dalis savyje. Ir tai nenutiko savaime. Na, reikėjo perbraižyti bendravimo ribas su kai kuriais žmonėmis, nes santykyje norėjau jausti, kad mums abipusiai gera, šilta, jauku, nes nebegalėdavau santykio tiesiog atbūti, kaip anksčiau, o paskui po jo pailsėti. Taip pat reikėjo keisti profesiją, nes ateiti ir atidirbti, kas n ė r a širdžiai miela, reiškė vidinę prievartą. Reikėjo pajusti, kodėl vieną kartą pjaustydama tą patį moliūgą rudeniškai trintai sriubai aš pavargstu, o kitą kartą, nors viskas iššoriškai ir taip pat, aš priešingai – net pailsiu. Ir šiame etape aš dar procese. Dar tikrai gana neilgus laiko tarpus darydama galiu ir tuo pat metu nepavargti. Jei būtų kitaip, tikriausiai nebereikėtų karts nuo karto man turėti savaitgalio dienos su serialais (šypsausi). Nors pastebiu, kad vis dažniau išgyvenu kažkokią panašią būseną, kaip kažkas lyg iš filosofų yra rašęs, kad svarbu ne bėgti, o tapti pačiu bėgimu.”

Klausimas, kuriame etape save atpažįstate jūs? Tai ir būtų

O galbūt atsirastų, jei pastebėtumėte, kad patiems ne visai pavyksta pereiti iš vieno etapo į kitą. Žinoma, esant tokiam poreikiui.

20/10/2025

ar
Pagal gyvenimo istorijos teoriją yra dvi skirtingos strategijos, atitinkamai vadinamos „greita” ir „lėta”.

„Greita” strategija, be kita ko, yra susijusi su didesniu polinkiu rizikuoti ir teikti pirmenybę trumpalaikiam pasitenkinimui, o ne ilgalaikiems rezultatams.

Priešingai, „lėta” gyvenimo strategija yra susijusi su mažiau rizikingu elgesiu ir didesnėmis investicijomis į ilgo laikotarpio rezultatus.

Kokia yra vyraujanti jūsų gyvenimo strategija? Tai galėtų būti

Visgi įdomiausia, kad yra kritiniai laikotarpiai vaikystėje, kurie daro įtaką gyvenimo strategijos susiformavimui. Jei per pirmuosius penkerius gyvenimo metus patiriama daug nenuspėjamų aplinkos pokyčių, vėliau renkamasi turėti daugiau seksualinių partnerių, elgtis agresyviau ir pan., t. y. orientuojamasi labiau į „greitą” gyvenimo strategiją. O sunkios gyvenimo sąlygos ar nenuspėjamumas vėlesniame vaikystės etape (nuo 6 iki 16 metų) tam neturi reikšmingos įtakos.

Tad yra tikimybė, kad jei jūsų gyvenimo strategija yra labiau „greita”, minėtu kritiniu laikotarpiu patyrėte gana sunkias bei nenuspėjamas gyvenimo sąlygas ir tai jus dabar gali nesąmoningai kreipti (drive’inti) vienur ar kitur. Čia galbūt ir rastųsi .

Ir visgi svarbu turėti omenyje, kad skirtingi elgesio modeliai yra daugiau ar mažiau naudingi skirtingose aplinkybėse.

Remtasi Ellis et al., (2009) ir Simpson et al., (2012).

10/09/2025

Kadangi LIVE transliacijos yra ištrinamos, tai įkeliamas buvusios LIVE meditacijos įrašas tam, kad jis liktų ilgesniam laikui.

____________

LIVE MEDITACIJA #1 | Gyvenimo slėgis

Keičia ne žodžiai, o jausmas. Nežinau, ar man pavyks jį perduoti. Norėčiau tą padaryti ir ypač tiems, kuriuos spaudžia... gyvenimo slėgis. Kviečiu pietų metu užsimerkti ir apie 15-30 min. leistis patirti.

26/08/2025

Šliupienė: „Šią vasarą su šeima keliavome į ir po kalnus. Lyg trečią kelionės dieną mums nuėjus kokį 8 km. aukštyn, atsivėrė nuostabaus grožio kalnų ežeras.

Ir… man skruostais pradėjo srūti ašaros. Be kūkčiojimo, be raudos, tiesiog bėgo, tekėjo, ritos. Esu tai patyrusi ir kituose kalnuose – Tenerifėje, Austrijoje, Šveicarijoje, kuomet ašaros tiesiog bėga skruostais. Kas nustebino, kad dažniausiai tai išgyvendavau viena savo solo kelionėse, o šįkart šalia buvo vyras, vaikai.

Suprantu, kad kažkas giliai manyje atsipalaiduoja ir tikriausiai atskyla, atitirpsta, išplaunama. Tarsi vidinio ledkalnio dalis. Kažkoks tyras ir sunkiai žodžiais apsakomas patyrimas. Tame nėra skausmo, liūdesio, nusivylimo ar kitų neigiamų jausmų.

Gal net priešingai, toks neaprėpiamas dėkingumas, kad galiu tai patirti: būti čia, nuostabioje pasaulio vietoje, su savo mylimais žmonėmis ir suvokti tos akimirkos neparkartojamumą, tą šios akimirkos stebuklą – gal panašiai kaip nuotraukoje tas drugelis, nutūpęs ant žemėlapio. Toks visa apimantis susietumo su gamta jausmas. Aš jos dalis, ji mane apglėbusi, o aš tokia saugi, mažylytė jos dalelė.

Vaikai kiek švelniai juokėsi iš manęs: mama verkia užlipus ant kalno. Ir tuo pačiu susikibę rankomis tikriausiai mes visi tyliai išgyvenome galbūt kažką panašaus – gilaus, atverenčio, gydančio.

Tą akimirką rodėsi, kad turiu absoliučiai viską, apie ką galėjau ir negalėjau svajoti, kad gyvenimas ir aš bendradarbiaudama su juo bei kitais žmonėmis ne visada man suprantamais būdais ir laiku suteikė tai, ką dabar ir turiu. Kalbu ne tiek apie materialius dalykus, nors ir apie juos.

Aš jau gyvenu savo svajonėje (kaip svarbu tai pastebėti, ne tik siekti). Ir ji net gerokai pralenkia mano tuos turėtus beribius lūkesčius. Gyvenimo glėbys yra daug daug gausesnis nei mes sąmoningai sugebame tai suvokti.

Ir tą dėkingumo akimirką norėjosi pasakyti, kad man tikriausiai neužteks viso turimo laiko žemėje grąžinti pasauliui tai, ką iš jo esu gavusi. Ir ne dėl to, kad jausčiausi skolinga. Labiau dėl to, kad noriu išreikti dėkingumą.

Toks buvo mano šios vasaros patyrimas. Truputį jaudinuosi, kaip jį priimsite. Ir kai sakote, kad mano darbas tikriausiai labai sudėtingas ir stebitės, kodėl jis man patinka ir kam aš ryžausi keisti profesiją (kas užtruks dešimtmetį ar net daugiau), dabar tikriausiai jau turėsite atsakymus. Mano darbas yra būdas po truputį, po truputį palydėti žmones į tą pilnatvę ar bent dalį jos. Žinoma, ne mano keliu, o tų žmonių kelias. Ir negaliu to žadėti ar pardavinėti, kaip mano darbo rezultato. Galiu tik viltis, kad tai įvyks pačiu tinkamiausiu laiku ir harmoningiusiu būdu.

Ir visų pirma ne kažkada, o mano kabinete ar susijungus nuotoliu žmonės patirs su manimi kažką panašaus, kaip aš aprašytą akimirką kalnuose. Ir pradžiai gal tik to jausmo vos vos regimą blyktelėjimą, akimirksnį, kuris su laiku skleisis ir augs. Dėl to ir dirbu bei kuriu ”

09/08/2025

Kaip atostogavo Šliupienė, kuri kitiems kuria ?

MONIKA: „Pradėkime nuo to, kad atostogų datos kalendoriuje atsirado dar prieš pusmetį (disciplinuoju save). O joms artėjant viduje rodėsi, kad „kam man tų atostogų, gi man gera dirbti savo darbą, juk ne taip seniai, dar vasarą turėjau dvi savaites atostogų mokslams” (dabar jau ir pati šypsausi iš savo minčių). Visgi klientus pasiskyriau tik po dviejų savaičių.

Vieną savaitę keliavome su šeima, iš tos atostogų dalies ir nuotrauka.

Kitą atostogų savaitę norėjau pasyvaus poilsio, tiesiog būti namie ir jausti, kad aš laisva rinktis: kada noriu keltis, ką noriu, tą veikti. Labai norėjosi ir būti mama bei žmona be skubos su pilna ramybe ir meile (kartu be apsimestinio lipšnumo ar kitko). Darbų nedariau iš viso (gal tik kelias žinutes atrašiau), net profesinės literatūros neskaičiau. Priešingai, ėjau į knygyną, biblioteką ir kokią valandą tiesiog slampinėjau su smalsumu, kokia knyga mane pati susiras. Bene kasdien eidavome su vaikais pasivaikščioti, irgi slampinėdavome po parkus, spontaniškai vis kažką nuspręsdami, pvz., sužaisti šaškėmis Bernardinų sode. Ilgiau miegojau, gėriau kavą lovoje, medituodavau, dariau jogą, rašiau dienoraštį, žiūrėjau serialus, gaminau, sutvarkiau kelis seniai norėtus kampus namie. Aktyviai nedalyvavau ir soc. medijoje, nors šį kartą app’sų neišsitryniau. Dažnai tiesiog žiūrėjau, kaip lyja pro langą.

Skamba visai puikiai, ką?
Taip buvo tik nuo trečios tokio pasyvaus poilsio dienos. Pirmas dvi dienas kiek neradau sau vietos, nebyliai klausiau: ką veikti? Visai jau ir norėčiau dirbti… Kas aš be darbo? Kokia mano vertė tiesiog būnant? Kodėl aš taip nusprendžiau ilsėtis? Gal suklydau? Jaučiau, kaip iškilo užslopinto pykčio (aprėkiau vaikus, vyrą), tokio nuslopinto nuovargio (vis norėdavau miego). Savaitė ėjo kaip mėnuo.

Ir nežinau, ar šią aprašytą atostogų formą norėčiau siūlyti kitiems (aktyviai ilsėtis, keliauti dažniausiai įprasta), nenoriu jos ir per daug romantiškai pateikti. Na, kai apie mus atsiranda laisvos, nekontroliuojamos erdvės, dažnai pradeda kilti užslopinti dalykai, patys rodytis įvairiausi fenomenai. Pavyzdžiui, nerimas, skausmas, liūdesys, bejėgystė, aplanko prisiminimai, mintys apie tam tikrus žmones, situacijas ir pan. Ir kažin, ar tai bus tas ilgai lauktas atostogų komfortas. Iš tiesų net priešingai: gali labai nuvilti. Kita vertus, gana sunku eiti pirmyn daug ko slapta net nuo savęs prikaupus. Na, taip norisi judėti ir… nesigauna. Jausmas gali būti panašus į automobilio judėjimą, kuomet jame nuspaustas akseleratoriaus pedalas ir rankinis stabdis tuo pat metu.

Manau, kad sugrįšiu po savaitgalio į darbą gal kiek švaresnė vidumi. Ir kaip kelionėje į kalnus vis sakiau vyrui, kai jis norėjo jau judėti kitur (žinot tą ir man ankščiau labai būdingą „varom varom”) ir dar dažniau tyliai sau: gyvenimas yra čia. Bandžiau ne tik sakyti šiuos žodžius, bet ir jausti – taip, jis tikrai č i a , kur esu dabar ir ne kur kitur.”

11/07/2025

Į psichoterapiją ateinama ir norint kažkokioje srityje priimti sprendimą, pavyzdžiui, skirtis ar nesiskirti, išeiti iš darbo ar ne. Dažnai tokių ir panašių sprendimų akivaizdoje viduje blaškosi skirtingų krypčių vėjai vienu metu protarpiais vis sukeldami vidinio konflikto audrą dažnai išgyvenamą kaip sąmyšį.

Ir kartais psichoterapijos kabinete gimsta kažkokios išmintys (šypsena). Ir negali būti p e r s e (lot.) žinoma, kieno tai autorystė – kliento ar konsultanto. Na, nesvarbu, kad nuskambėjo kažkurio iš jų lūpomis, vis tiek tai gimsta iš bendro buvimo, tarpusavio sąveikos, ryšio.

Norisi pasidalinti viena iš tokių su sprendimų priėmimu susijusių išminčių tikint, kad ir kitiems tai gali būti .

Iš tiesų nėra taip svarbu, ką pasirinksi. Svarbu yra tai, kurio sprendimo pasekmes esi pasiruošęs priimti?

Kita vertus, dažnai daugelį pasekmių sužinome tik jau pasirinkę, tad ir renkamės visą laiką kiek nežinantys. Tik gal labiausiai norėtųsi, kad tą darytumėme jau nurimus vidinio konflikto audrai ir giliai giliai viduje jaučiant, kad dabar renkuosi t a i p per daug nesiveliant į aiškinimus, paaiškinimus ir vėl iš naujo peraiškinimus. Kaip ten kažkas yra sakęs – tiesos įrodynėti nereikia.

22/06/2025

Apie „gėles” psichoterapijos procese. Arba kaip savarankiškai (be specialisto) tą procesą pradėti?
sliupiene: „kartais, paradoksalu, mane džiugina, kai psichoterapija (t. y., susitikimų su psichoterapeutu ciklas) nepradedama.

Nežinau, kaip paaiškinti šią keistą savo mintį.

Tiksliau nežinojau, kol neperskaičiau vienos Rollo May citatos. Pateikiu ją ne visai tikslią: tik kritinėje emocinės ir dvasinės kančios situacijoje, kuri ir verčia ieškoti psichoterapinės pagalbos, žmonės iškęs tą skausmą ir nerimą, kurį sukelia atidengiamos giliausių jų sunkumų šaknys.

Kita vertus, bene kasdien liudiju (velnias, juk ne tik liudiju, kažkiek ir kartu išgyvenu) to nerimo ir skausmo antplūdžius sesijų metu. Tuomet su pagarba gėriuosi ta drąsa ir tuo tikrumu, kuris veriasi, nes tai ir yra esminga Ir iš to, nors ir ne iš karto (dažnai, deja, užtrunka ilgiau nei norėtųsi), visgi po truputį gimsta grožis.

Ir gal nebyliai klausiate, kaip savarankiškai (be specialisto) pradėti psichoterapijos procesą, o dar tiksliau – jo užuomazgas?

Užsimerkite kartas nuo karto. Tuomet užsimerkę pastebėkite kelias sekundes savo kvėpavimą ir pabandykite kažką įvardinti, bet ne (!) APIE save, o IŠ savęs?

Tarp šių dviejų reiškinių yra labai didelis skirtumas.”

13/04/2025

Taip, .sliupiene darbo metu gali vykti transformacija ir asmenybė nuo iki tol tarsi važiavimo kiek automatiniais bėgiais (du pasviri simboliai logotipe) pereina į apskritimą, kuris simbolizuoja harmoniją, darną, kitokį augimą: nebe nuo ar link kažko, o iš vidinės pilnatvės, iš centro (esmės). Nereikia baimintis lūžio, tai naujo etapo pradžia, naujos bangos pradžia. Ir jei du pasviri simboliai logotipe yra gyvenimo jūra, tai aš kaip švyturys: prisišvartuoti ir atgauti jėgas, permąstyti daug ką prieš tęsiant savo kelionę toliau.

Logotipas yra juodai baltas ir tai reiškia, kad mes darbo procese būname t a r p šių spalvų. Ieškome įvairių, įvairiausių iki šiol gal dar neatrastų ir nepatirtų atspalvių, jų derinių, koegzistavimo, paradoksų. Bene kiekvienas reiškinys turi ir šviesiąją, ir tamsiąją pusę, o mano paskirtis yra nevertinti, pažinti, priimti. Juk tai, kas iš pradžių atrodo blogai, vėliau tampa gerai, ir atvirkščiai. Nes čia

01/04/2025

Monika Šliupienė: „Mano dėstytoja gerb. Ona Kristina Polukordienė, kuri su bendraminčiais įkūrė „Jaunimo linija”, pabrėžė, kad bene kiekviename kriziniame išgyvenime yra ir pyktis. Žinoma, jis nebūtinai iš karto ar apskritai pripažįstamas.”

Pyktis, pasak O. K. Polukordienės, kyla:
• iš bejėgiškumo jausmo ką nors pakeisti situacijoje;
• iš protesto gyvenimui, kuris dažnai skamba žodžiais: kodėl aš ar kodėl su manimi taip nutiko?;
• iš nusivylimo tais, kurie „paliko”, tais, kurie laiku nepadėjo ir pan.;
• iš neišspręstų santykių, kurie nutrūko;
• taip pat pyktis gali kilti ir dėl kitų priežasčių (sąrašas nėra baigtinis).

Tad – aš pykstu! – tikrai gali būti mūsų psichinės sveikatos atspalvis. Ir kartu labai svarbi , kai mes tai pajuntame, suvokiame ir įvardiname bei priimame ir išreiškiame adekvačiais būdais. Pavyzdžiui, rašant.

Tai dėl ko pykstate?:)

06/03/2025

Monika Šliupienė: „vakar skambinau vyrui su verslo idėja. Sakau, man reiktų kažko, kas padėtų konsultacijose online klientą jausti panašiau į tai, kaip gyvai tas juntama (tiksliau reiktų abipusio tokio vykstančio proceso). Jis atsako man nuoširdžiu klausimu: o kas iš tų jausmų?”

Na, dažnai tikrai nėra aišku, kas iš jų jausmų.

Nerašant traktato, pasakytina, kad emociniai, jutiminiai išgyvenimai dažniausiai stumia mus iš nugaros, nes yra (1) priežastis, kodėl patiriame tai, ką patiriame (gali būti ir vidinė, pvz., mūsų įsitikinimai, nuostatos).

Ir kartu tai kažkur mus kviečia bei nurodo (2) tikslą, kuriam galbūt visai verta būtų įsipareigoti.

Čia ir būtų . Žinoma, pirmų pirmiausia, įsisąmoninus, kas būtent yra juntama.

Ir dar vienas, gal net svarbesnis klausimas: ar mes jaučiam pakankamai? Juk, pavyzdžiui, reikia laiko pojūčiams virsti emocijomis, o mes jo neturime.

Regis, net ir priešingai, spaudžiam save jausti mažiau, kad pasiektume kažko daugiau. Esame linkę elgtis su savimi tarsi net labiau kaip su prietaisais: ryte įjungiam, pareguliuojam, priverčiam atliktai tai, ką reikia, ir vakare bandom išsijungti. Ir, žinoma, ilgainiui jausti apskritai tampa per daug pavojinga, nes kyla visa ko užtvindymo tuo, kas ir buvo nuslopinta, rizika.

Mūsų kelyje (nebūtinai psichoterapiniame krėsle) kad ir nedidelės laikas nuo laiko sukuriamos pauzės, skirtos justi bei apmąstyti tai, ką pajutome, gali būti labai naudingos.

Address

Basanavičiaus Gatvė 15 (Psichoterapijos Centras)
Vilnius
09303

Telephone

+37064698858

Website

http://www.monikasliupiene.lt/

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Mąstymo partnerystė posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The Business

Send a message to Mąstymo partnerystė:

Shortcuts

Want your business to be the top-listed Business in Vilnius?