09/04/2018
Trumpas signalas
“ Žvirblis gailisi povo matydamas šio uodegos naštą” ― Amitendranath Tagore
Dar Charles Darwin‘ui vis nedavė ramybės klausimas, kam povui ta evoliucine prasme kaip ir beprasmiška uodega.
„Mane pykina, vien išvydus povo plunksnas“- rašė Darwin‘as 1860-ais.
Natūralia atranka tokio nesusipratimo nepaaiškinsi.
Graži uodega. Bent jau povėms. Na ir kas?
Povą aplenktų net labiausiai nusitupėjusios vištyno perekšlės, įveiktų ir paprasta varna, o apie jo skraidymo gebėjimus iš vis nėra ką daug kalbėti- pažiūrėčiau, kaip tu su tokia uodega mėgintum pakilti.
Net į lėktuvą neįleis.
Bet va.
Gyvena sau povai, tiesa, dažniausiai zoologijos soduose ir privačiose valdose šiandien, ir nes**a sau galvos, bent jau dėl uodegos. Ar jos dydžio.
Galvas dėl tų uodegų s**a povų patelės, nes- va čia tai spirdžius, (here‘s the kicker), kaip sakytų amerikiečiai- tai, kad povas dėl savo nepraktiškos uodegos tampa praktiškai neįgalus ir galėtų lengvai išsireikalauti socialinio būsto bei įvairiausių lengvatų, yra svarbus signalas patelei.
Kuo įspūdingesnė ta uodega, tuo povui sunkiau išgyventi, todėl faktas, jog jis gyvas, sveikas bei iškėlęs uodegą čia ir dabar geidulingai cypsi, reiškia, jog šis individas ir yra tas vienintelis.
Kaip teigė biologas Amotz Zahavi, tai labai „sąžiningas signalas“ patelėms.
Trumpas. „Štai ir aš“- toks.
Dievaži, patinka povai ir man, nors ir nesu fazanų giminės patelė.
Jiems nė motais pavojai, nesvarbus jų neįgalumas, nusispjauti į nepraktiškumą, kokia dar čia evoliucija, uodega yra viskas, ką turiu ir mano va, didžiausia.
Va čia tai požiūris.
Akibrokštas visiems žvirbliams ir net kalakutams.
Vertingas signalas, garantuojantis povų išlikimą.
Ir dinozaurų evoliuciją.
***
Aną dieną klausiausi NPR radijo laidos, kurioje buvo pasakojama, kad povai, žvirbliai ar kalakutai- visi paukščiai de facto vis dar laikytini dinozaurais. “Žinduolis yra žinduolis, ar delfinas, ar žmogus. Taip ir dinozauras yra dinozauras- ar roplys, ar paukštis”- teigė toks dinozaurų specialistas.
O žinduoliai, žinoma, signalais komunikuoja ne prasčiau, nei dinozaurai.
Galime teigti, kad tik signalais ir komunikuoja.
Įvairiausiais. Sąžiningais ir ne. Brangiais ir pigiais. Atvirais ir paslėptais.
Ko, pavyzdžiui, aukštai stryksi savanoje gazelės, liutą išvydusios? It mildronato priėdusios?
Juk galėtų sau sprukti kuo greičiau, ir tiek žinių.
Kam energiją eikvoja?
Neeikvoja.
Pasirodo, demonstratyviai ir aukštai pašokinėti yra lengviau, nei nuo alkano liūto pabėgti.
O signalas ištransliuotas: „ne tau, Martynai, skanauti gazelienos šiandien. Matai, kaip mikliai čia šokinėju? Aš jauna, stipri ir lengvai nuo tavęs pabėgčiau. Bet nebėgu, matai, nes man dzin“.
Sėlina liūtas Martynas kitur, it musę kandęs, uodegą pasibrukęs, drąsiai jam prieš nosį straksinčių gazelių nepuldamas.
Taip ir mes.
Strikinėjame irgi, kartais, bet šiaip signalizuojame nesustodami, net miegodami, internetu, balsu ir tyliai, daiktais, apranga, papuošalais, interjerais, žodžiais, elgsena, laikysena, pažiūromis, tikėjimais ir įsitikinimais, net kai niekas, atrodytų, mūsų signalų nemato, it kokie uber šviesoforai.
Kiekvienas žodis, kiekvienas veiksmas, kiekviena žinutė- signalas. Toliau: http://mindgasmic.com/ese155.htm
